Šįkart poziciją išreikšti buvo pakviestas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.
Tiesa, nors Centrinio šalies banko valdybos pirmininko pareigas V.Vasiliauskas perėmė 2011 m., krizei jau praūžus, tačiau, pasak BFK pirmininko Stasio Jakeliūno, banko vadovas geriausiai žino, kokiais principais bankas rėmėsi vykdydamas priežiūrą 2005-2008 metais.
„Faktas, kad prieškriziniu laikotarpiu kredito plėtra tikrai buvo didžiulė. Tą pripažįsta ir patys bankai.
Paskolų teikimas iki 2009 metų buvo kaip bandelių pardavimas“, – kalbėjo V.Vasiliauskas.
Bankai elgėsi neatsakingai
Banko vadovas teigė, kad kredito plėtra tuomet nebuvo paremta atsakingais, konservatyviais finansavimo šaltiniais – ji buvo grįsta paskolomis iš motininių įmonių.
Taip pat pridūrė – žiūrint iš šios dienos pozicijų, akivaizdu, kad dėl netvarios kredito plėtros „bankai tikrai elgėsi neatsakingai“.
„Klausimas, kaip tuo metu galėjo reaguoti Centrinis bankas? Mes gavome instrumentus, kaip stabdyti ar veikti kreditavimą tik 2014 metais.
Man atėjus į Centrinį banką, mes buvome išmokę tas pamokas ir dar 2011 rudenį priėmėme atsakingo skolinimosi nuostatas.
Anksčiau irgi būtų buvę realu jas įvesti, tačiau tai yra naujas dalykas net tarptautiniu mastu. Centrinio banko politika nėra vien tik susijusi su palūkanų reguliavimu. Bet sąlygos tam buvo“, – pripažino jis.
Tiesa, S.Jakeliūno priremtas į kampą ir klausiamas, ar bankų veiksmai ir buvo pagrindinis krizės veiksnys, V.Vasiliauskas rėžė – bankai nesukėlė krizės, jie ją tik pagilino.
„Čia klausimas vištos ir kiaušinio: jeigu jūs bandote pasakyti, kad bankų elgesys buvo krizės Lietuvoje priežastis, aš sakyčiau, jog tai buvo tik faktorius, kuris prisidėjo, bet priežastys tikrai nebuvo bankų sektoriuje“, – sakė banko vadovas.
Dabar situacija kitokia
S.Jakeliūno paklaustas, ar per infliacijos reguliavimus buvo galima stebėti skolinimosi tendencijas, stengiantis suvaldyti situaciją, V.Vasiliauskas tikino, kad, darant pinigų politiką, kalbėti apie klasikinę pinigų politiką Lietuvos sąlygomis yra sudėtinga.
„Be jokios abejonės, darant sprendimus pinigų politikoje, remiamės visais įmanomais faktoriais. Pinigų srautai ekonomikoje yra nagrinėjami.
Mano galva, ir tuomet turėjo matytis ir matėsi tie srautai tarp motininių bankų. Buvo galima pastebėti, kuo bankai finansuojasi. Akivaizdu, kad pagrindinis finansavimosi šaltinis buvo ne indėliai“, – aiškino jis.
V.Vasiliauskas buvo klausiamas, ką mano apie tuometinį skolinimąsi užsienio valiuta bei kokia situacija būtų dabar, kuomet, pavyzdžiui, Švedijos bankai taip pat neturi dabartinės mūsų šalies valiutos – euro.
Banko vadovas pripažino, kad skolinimasis užsienio valiuta visada yra rizika ir pridūrė – šiandien sąlygos yra pasikeitusios, nes taisyklės nebėra nacionalinio lygmens klausimai.
„Dabar tai yra tarptautiniai dalykai, mes turime priežiūrą Europos mastu ir nemanyčiau, kad dabar yra poreikis kažką reguliuoti“, – sakė jis.
BFK pirmininko paklaustas, ar apskritai skolinimasis užsienio valiuta tuomet buvo teisiškai reguliuojamas, V.Vasiliauskas patikino, kad draudimo skolintis užsienio valiuta tikrai nebuvo, o rizikos, jo teigimu, labiau buvo permestos ant vartotojo pečių.
Neigė institucijų kaltę
Lrytas.lt primena, kad lygiai prieš savaitę BFK pasiaiškinti buvo iškviestas ir tuometinis Lietuvos banko (LB) valdybos narys Audrius Misevičius, šiuo metu užimantis Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigas.
Seimo BFK bei parlamentiniam tyrimui vadovaujantis „valstiečių“ frakcijos narys Stasys Jakeliūnas tuomet aiškino, kad, remiantis 2010 m. Švedijos parlamente vykusių klausymų metu pateiktais duomenimis, kuriuos išnargrinėjo komisija, buvo teigiama, jog bankų priežiūra tiek pačioje Švedijoje, tiek Baltijos šalyse buvo nepakankama.
Tiesa, pats A.Misevičius konkrečių institucijų kaltės teigė neįžvelgiantis ir patikino – didelės bankų skolinimo apimtys nebuvo vien neigiamas reiškinys, nes, anot jo, turėjo ir teigiamų poveikių, tokių, kaip ekonomikos bei gerovės augimas.
Tačiau iškart pridūrė – dėl neigiamų skolinimo bei skolinimosi pasekmių buvo kalti ne tik komerciniai bankai, bet ir patys žmonės, kurie neapskaičiavo savo finansinių pajėgumų.
S.Jakeliūno įsitikinimu, visą burbulą sukėlė neigiamos palūkanos, kuomet, pasiskolinus už 5 proc., kai būsto kainų šuolis siekia net 25 proc., gaunama 20 proc. grąža per metus.
Tuometinis LB valdybos narys gynėsi ir klausiamas, kodėl LB netaikė papildomų priemonių būsto paskolų rinkai riboti. Anot jo, tuomet tokių normų bei ribojimų netaikė nei viena šalis ir visi gyveno ekonominio augimo lūkesčių sąlygomis.
A.Misevičius nesutiko su S.Jakeliūno kritika, kad bankų priežiūra nebuvo pakankama.
„Tarptautinis valiutos fondas tuomet priežiūrą vertino kaip tinkamą ir adekvačią“, – prieš savaitę rėžė jis.
