Į kokią gi šventovę buvo pasikėsinta? Apie kolūkius ir kolūkiečius papasakojo portalas russian7.ru.
Mokėjo natūra
Iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio vidurio Sovietų Sąjungoje kolūkiečiai už išdirbtus darbadienius (darbadieniu buvo vadinama ne tik darbo diena, bet ir kolūkiečių darbo apskaičiavimo vienetas; viena dirbta darbo diena galėjo būti užskaitoma kaip du ar kaip pusė darbadienio. – Red.) gaudavo natūra, paprastai grūdais. Tai buvo patogus, bet, kaip parodė praktika, ekonomiškai visiškai neefektyvus būdas kelti ir plėtoti žemės ūkį.
Galiausiai SSRS vadovybė nusprendė padidinti kolūkiečių materialinį suinteresuotumą – už jų darbą imta mokėti garantuotą piniginį atlyginimą. Tačiau kolūkių ir vadinamųjų tarybinių ūkių tai neišgelbėjo – po Sovietų Sąjungos suirimo jie, kaip kolektyvinio ūkininkavimo forma žemėje, iškart sugriuvo, konstatuoja portalas ir net nepamini profesoriaus V.Landsbergio nei kaip jų kūrėjo, nei kaip „griovėjo“...
Protestai
Sovietmečiu, kai praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje kaimuose buvo įvykdyta kolektyvizacija ir žemdirbių bei gyvulių augintojų gyvenimas priverstinai suvisuomenintas, Liaudies komisarų tarybos specialiu nutarimu valstybė jų darbo įvertinimo kriterijumi padarė darbadienį. (SSRS kolektyvizacija vykdyta 1928–1937 metais, aktyviausiai bolševikai darbavosi 1929–1930 metais. Lietuvoje, kaip ir kitose 1940-aisiais okupuotose šalyse, kolektyvizacija buvo užbaigta 1950 metais. – Red.).
Šis visiems vienodas kolūkiečių darbo apskaitos matas ir pajamų paskirstymo kriterijus buvo naudojamas iki 7-ojo dešimtmečio vidurio. Idealiu atveju darbadienis turėjo tapti kolūkio pajamų dalimi, o pajamos paskirstomos atsižvelgiant į to ar kito darbuotojo įnašą į bendrą darbą.
Darbadienių sistema, kuri per visą jos egzistavimo istoriją daug kartų buvo reformuojama, vis dėlto taip ir liko gana paini kolūkiečių materialinio skatinimo schema. Ji dažniausiai nepriklausė nuo gamybos efektyvumo, bet, vis dėlto, leido diferencijuotai paskirstyti pajamas iš užauginto ir nuimto derliaus (arba nupenėtų ir į skerdyklą priduotų galvijų) – proporcingai konkretaus darbuotojo indėliui.
Už nustatytos darbadienių normos neįvykdymą Sovietų Sąjungoje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė – nusižengėlį nuteisdavo pataisos darbais savam kolūkyje, išskaičiuojant ketvirtadalį darbadienių.
Darbo užmokestis paprastai buvo mokamas natūra (daugiausia grūdais). Karo metais (1941 –1945) už darbadienį žmogus gaudavo grūdais – mažiau kaip pusę kilogramo. Dėl nederliaus SSRS 1946–1947 metų žiemą ištiko didžiulis badas.
Įvedus tokią apmokėjimo sistemą kolūkiečiai pradėjo masiškai protestuoti – skerdė galvijus, kėlėsi iš kaimų į miestus.
1932 metais SSRS buvo pradėtas taikyti specialus pasų režimas – kaimų gyventojai faktiškai buvo paversti baudžiauninkais. Jiems be „pono“ (kolūkio ar kaimo tarybos pirmininko) leidimo buvo draudžiama išsikelti iš sodžiaus.
Tokioje situacijoje mokyklą baigę valstiečių vaikai dažniausiai turėdavo vienintelį pasirinkimą – eiti dirbti į kolūkį.
Apie gyvenimą kolūkyje pasakojančiuose filmuose, kurie tapo sovietinio kino klasika, neretai vaizduojamos scenos, kuriose pirmininkas sprendžia, ar kaimo mokyklos abiturientams leisti toliau mokytis mieste, ar ne. Vaikinai, kurie atitarnaudavo kariuomenėje, žinodami, koks likimas jų laukia gimtajame kaime, visais būdais stengdavosi įsitvirtinti mieste.
Jei baudžiauninkas Rusijoje iki revoliucijos turėjo galimybę gauti pajamų iš savo skirtinės žemės ir parduoti produkcijos perteklių, tai sovietinis kolūkietis neturėjo nė tokios galimybės – jo sodybiniam ūkiui valstybė uždėdavo nepakeliamus mokesčius, kaimietis turėdavo mokėti vos ne už kiekvieną obelį sode.
Pensijų senoliams sovietiniuose kolūkiuose arba nemokėdavo visai, arba jos buvo labai mažos.
Kai atsidarė „šliuzai“
Labai mažas darbo našumas, kurį daugiausia lėmė kolūkiečių materialinio suinteresuotumo nebuvimas, privertė sovietų vyriausybę 1966 metų gegužės mėnesį priimti nutarimą dėl naujos darbo apmokėjimo tvarkos – garantuoto darbo užmokesčio pinigais – įvedimo.
Tačiau dar kelerius metus po to, kai buvo priimtas šis nutarimas, kaimo gyventojai liko „pririšti“ prie savo kaimų – kaip ir anksčiau, pasai jiems buvo išduodami tik asmeniškai leidus kolūkių pirmininkams. Visuotinė pasportizacija SSRS, įskaitant ir pasų išdavimą kaimo gyventojams, buvo baigta tik nedaug laiko prieš perestroikos pradžią – 1981 metais. Tuo metu iš kaimų ir bažnytkaimių žmonės jau masiškai plūdo į miestus, baigia savo pasakojimą portalas russian7.ru.
Parengė Leonas Grybauskas
