Su savo laiškais dvylikai tarptautinių prekybos tinklų daugelį gūžčioti pečiais privertęs premjeras S.Skvernelis neseniai apsiskelbė, kad bent vienas tikrai atsiliepė į jo kvietimą ir investuos Lietuvoje.
Bet poros valandų užteko, kad paaiškėtų, jog Vokietijos milžinas „Rewe“, apie kurį ir prisigyrė Vyriausybės vadovas, jau seniai tapo „Iki“ tinklo pagrindiniu akcininku ir plėtros imsis tiesiog neišdegus bandymui parduoti visą verslą Lietuvoje „Rimi“ savininkams.
Mėginimas prisikviesti užsieniečių yra mistinio Vyriausybės plano, kaip bus kovojama su augančiomis kainomis, dalis.
Aišku, dar didesnė konkurencija kainoms neleistų sparčiau stiebtis, tačiau Europoje sunkoka būtų surasti tokią mažą rinką su tiek daug žaidėjų kaip Lietuva. Naujokams čia tikrai nebūtų lengva, o ir pasirengti startui, kaip parodė „Lidl“ atvejis, trunka ne vienus metus.
Galima spėti, kad naujų tinklų iki dabartinės Vyriausybės kadencijos pabaigos neišvysime. Užtat mažinti kainas valdantieji mėgins ir kitokiais būdais.
Dar prieš keletą mėnesių įvairioms ministerijoms buvo duotas nurodymas parengti siūlymus, kaip galima įgyvendinti premjero aplinkos užmojus. Nors ir vėluodami, valdininkai šį bei tą sukurpė. Netgi nemažai naudingų idėjų.
Antai Ūkio ministerija siūlo plėsti Konkurencijos tarybos funkcijas ir įgaliojimus. Pavyzdžiui, ji tirtų galimą nesąžiningą sandorį ne tik gavusi kurios nors šalies pranešimą, bet ir sužinojusi iš kitų šaltinių.
Taip pat planuojama, kad Konkurencijos taryba galėtų stebėti prekybininkų ir tiekėjų sutartis ne tik iki tol, kol abu padeda parašus, bet ir jas vykdant.
Tai būtų išties normali praktika. Net verslo įmonės, prieš kurias esą nutaikytos šios priemonės, jas sveikina. Kaip ir tai, kad ketinama pažaboti kasmet tvirtėjančiame interneto prekybos sektoriuje tebesiautėjančius maustytojus. Vartotojų teisių apsaugos tarnybai siūloma suteikti galimybę blokuoti svetaines, kurios pažeidinėja pirkėjų apsaugos reikalavimus.
Kur kas labiau abejotinas noras samdyti slaptus pirkėjus, kurių paslaugos tikrai reikštų didesnes biudžeto išlaidas. Sunkiai suvokiama, kaip tai gali būti susiję su siekiu mažinti kainas ar bent pristabdyti jų augimą.
Taip pat galima įvertinti ir norą priversti darželius ar mokyklas pirkti produktus tik iš savo regiono tiekėjų. Pastarieji atkustų, bet ar kas nors atpigtų?
Vis dėlto net šis siūlymas dar turi racionalaus grūdo, ko nepasakysi apie kitas valstiečių idėjas. Viena jų, regis, galutinai palaidota – tai užmačia sudaryti galimybę perkantiems maisto produktus iš ūkininkų, smulkių prekybininkų ar turgavietėse susigrąžinti dalį sumokėtos sumos pasinaudojant gyventojų pajamų mokesčių lengvata.
Finansų ministerija, kuri ir turėtų būti atsakinga už tokį projektą, pranešė nieko panašaus nerengianti. Akivaizdu, jog įtraukti į apskaitą tokius pirkinius ir lengvatas būtų Sizifo darbas.
Todėl premjero aplinka ištraukė dar vieną idėją – vadinamuosius vaučerius. Kitaip tariant, tai būtų lyg maisto kuponai, kurių šeima per mėnesį galėtų gauti ribotą skaičių. Nusineši tokį, tarkime, 7 eurų vertės popierėlį pas ūkininką ar smulkųjį prekybininką, prisikrauni produktų už 10 eurų ir padėkoji, nes skirtumą pardavėjui atlygins valstybės biudžetas.
Jei kalbėtume apie tokio verslo skatinimą, ši priemonė būtų lyg ir nieko. Tačiau su kainų mažinimu tai nė iš tolo nesusiję. Ar sveiko proto prekybininkas norės atpiginti produktą, jei jam ir taip už jį primokama? Kita vertus, konkurencijos požiūriu tokie kuponai, jei juos būtų galima panaudoti ne visur, balansuoja ant legalumo ribos.
Jei tokie kuponai būtų dalijami tik skurdžiausiai besiverčiantiems gyventojams, biudžetui tai kainuotų iki 10 mln. eurų per metus, jei visiems – per 42 mln. eurų. Tik ar pasiturintys norės naudotis kelių eurų per mėnesį nuolaida, jei teks prekybininko, kuris ją pritaikytų, ieškoti už keliolikos ar keliasdešimties kilometrų?
Aišku, S.Skvernelis šiuo atveju teisus – nenorite, tai ir neimkite to, kas siūloma. O Vyriausybei eksperimentuoti niekas tarsi ir nedraudžia. Tuo labiau kad padalyti nuolaidų, nors ir virtualių (anot premjero, tokie kuponai būtų elektroninės formos), prieš rinkimus labai norisi. Bet ir vėl tas pat – su kainų tramdymu tai neturi nieko bendro.
Vis dėlto didžiausias pavojus slypi ne už kuponų ar slaptų pirkėjų nugarų. Po to, kai nutekėjo Žemės ūkio ministerijos parengtas projektas apie vadinamųjų vaučerių privalumus ir trūkumus (o pastarųjų buvo nurodyta gerokai daugiau nei pirmųjų), Vyriausybės vadovas ėmė siautėti.
Šią ministeriją premjeras įvardijo kaip biurokratų irštvą, vengiančią imtis atsakomybės ir nesirūpinančią nei pirkėjais, nei žemdirbiais. Kaipmat trigrašį kyštelėjo ir žemės ūkio ministras G.Surplys: taip, pas mus yra tokių, kurie kenkia ministerijos ir Vyriausybės interesams, bet mes tuojau juos išsiaiškinsime.
Signalas valdininkams aiškus – bet kokia idėja, kurią pateikia profesionalų Vyriausybė, negali būti kritikuojama, viską privaloma vykdyti čia ir dabar. O kaip su rinkos ekonomikos logika ir sveiku protu?
