„R.Šadžius turėjo gerą įprotį atsimušinėti nuo diskusijų apie galimą krizę, teigdamas, kad jis nėra ekonomistas“, – rėžė parlamentarė.
Ji 2004 metų gegužę tapo Finansų ministerijos sekretore, vėliau – viceministre, o nuo 2009 metų liepos vykdė ministrės pareigas. I.Šimonytė taip pat yra konservatorių keliama kandidatė į prezidento postą 2019 metų rinkimuose.
Dar prieš posėdį „valstiečių“ deleguotas komiteto vadovas Stasys Jakeliūnas naujienų agentūrai BNS teigė, kad I.Šimonytės bus prašoma prisiminti, kaip ji būsimą krizę matė 2007 metais, įvertinti institucijų ir valdžios atstovų elgesį bandant ją suvaldyti.
Pasitikėjo vidiniu vertinimu
Pati I.Šimonytė kalbėjo, kad, anot jos, skirtingai nuo buvusio finansų ministro R.Šadžiaus, ji niekada neleido sau rinktis alternatyvių ekonominių ateities prognozių ir visada pasitikėjo vidiniu padėties vertinimu.
„Vienas scenarijus yra centrinis, kitas – optimistinis, o dar vienas – pesimistinis. Nėra jokio būdo, kaip patikimai įvertinti, kada įvyks staigus kredito atsitraukimas, koks blogiausias scenarijus gali laukti.
Projekcijos buvo tikrinamos ir 2009 metais du kartus. Stebėjome, kas vyksta Latvijoje ir Estijoje, pagal tuos įvykius manydavome, kad tie įvykiai galiausiai atsikartos ir pas mus“, – sakė konservatorė.
Paklausta, ar nulinis BVP scenarijus 2009-aisiais, kaip centrinis vertinimas, buvo pagrįstas, I.Šimonytė teigė niekada nekvestionavusi scenarijų, kuriuos rengė fiskalinės politikos departamentas.
Tiesa, ji pabrėžė, kad reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitas institucijas, nes, jos teigimu, tais metais beveik niekas nebeprognozavo minusinio BVP.
Eurą matė kaip namų valiutą
S.Jakeliūnas teiravosi ekonomistės, ar finansų ministerijoje buvo vertinama rizika, susijusi su skolinimu gyventojams užsienio valiuta.
„Dėl paties kredito prieaugio, kuris pats savaime buvo tam tikra problema, bendrame perkaitimo kontekste tos diskusijos buvo, nes Centrinis bankas jokių priemonių tuo metu nesiėmė ir nematė reikalo imtis.
Bendras įsitikinimas tiek valdžios institucijų, tiek komercinių bankų buvo toks, kad euras yra namų valiuta. Bankai skolinosi eurais, nes manė, kad čia tik laiko klausimas, kada euras pakeis litą“, – kalbėjo konservatorė.
Paklausta, ar buvęs Finansų ministras R.Šadžius galėjo elgtis kitaip ir suvaldyti artėjančią krizę, I.Šimonytė negailėjo kritikos ir teigė, kad „galbūt buvo noras visas problemas palikti kažkam kitam, o gal tai natūrali savęs raminimo akcija“.
Vertindama skolinimosi palūkanas, ekonomistė kalbėjo, kad svarbus laikotarpis, su kuriuo palūkanų procentas yra lyginamas.
„Jeigu lyginsime su dabartiniu laikotarpiu, tai aišku, kad labai didelės. Bet jeigu lyginsime su ankstesniais metais, tai jos nėra didelės, tai yra labai subjektyvus vertinimas“, – teigė ji.
Ekonomistė teigė galėjusi tuomet skolintis trumpesniam laikotarpiui, tačiau, pasak jos, buvo sunku numatyti, ar kitais metais valstybė jau galėtų refinansuoti skolas, o palikti visas „skolas Butkevičiaus vyriausybei“ ji tikino nenorėjusi.
Latvijoje situacija buvo kitokia
BFK posėdyje klausiama, kodėl Lietuva finansų krizės laikotarpiu, priešingai nei tai darė Latvija, neprašė paramos iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), bet pasirinko kur kas brangesnį skolinimąsi iš komercinių bankų, I.Šimonytė teigė, kad yra pamirštamos kelios svarbios aplinkybės.
„Nežinau, tyčia ar netyčia pamirštama, bet 2008 metų rudenį, po to, kai žlugo antrasis pagal dydį Latvijos bankas, susidarė didžiulis refinansavimo arba finansavimo poreikis.
Buvo milijardai, kurie tuo metu buvo reikalingi Latvijai, nes reikėjo banką skubiai pertvarkyti arba mokėti įsipareigojimus indėlininkams, kurie kaip tik tuo metu buvo padidinti“, – pažymėjo I. Šimonytė.
Pasak jos, jei Lietuvoje būtų susiklosčiusi panaši situacija su kurio nors iš bankų žlugimu, Lietuva be TVF pagalbos taip pat nebūtų išsivertusi.
„Jeigu Lietuvoje tuo metu būtų susprogęs koks nors bankas, pavyzdžiui, „Snoras“ ar „Ūkis“ [„Ūkio bankas“, – aut.past], Lietuvai nebūtų buvę kitos išeities, kaip tuo metu kreiptis į TVF.
Dėl to labai natūralu, kad latviai kreipėsi, nes tai yra paskutinis skolintojas ir tuo metu jiems to reikėjo“, – aiškino I.Šimonytė.
Parlamentarė, klausiama, kaip padėtį vertina iš dabartinės perspektyvos, pažymėjo: „Jei žinočiau, kur griūsiu, tai visur pasidėčiau pagalves.“
Krizę įveikti padėjo skolinimasis
Prieš savaitę BFK liudijo ir konservatorius Andrius Kubilius, kuris tuomet patikino – valstybės skolinimasis buvo vienas iš 2009 metų ekonominės krizės įveikimo instrumentų.
„Skolinimasis buvo vienas iš krizės įveikimo instrumentų. Reikia vertinti bendrą krizės įveikimo rezultatą. (...) Lietuvai pavyko įveikti krizę palyginti efektyviai“, – posėdyje teigė jis.
A.Kubilius pareiškė, kad Finansų ministerijos analitikai jo vyriausybę buvo įspėję, kad JAV „Lehman Brothers“ banko bankrotas turės įtakos šalies ūkiui, o ekonomikos augimas „gali būti nulinis“.
„Gyvenome laisvo kritimo be parašiuto sąlygomis, kur nukrisime, niekas negalėjo prognozuoti“, – teigė konservatorius.
A.Kubiliaus teigimu, jo vadovaujama vyriausybė sprendimus priiminėjo atsižvelgdama tik į Finansų ministerijos ekspertų išvadas.
„Be abejo, Lietuvos bankas turėjo savo ekspertinius pajėgumus, bet įvairiuose ilguose naktiniuose pokalbiuose laikiausi pozicijos, kad turime atsiremti į Finansų ministerijos ekspertų išvadas, nes minčių ir idėjų koalicijoje buvo pačių įvairiausių“, – tuomet kalbėjo Seimo narys.
Seimas pavasarį įpareigojo komitetą ištirti, kaip ankstesnės vyriausybės tvarkė šalies finansus nuo 2005 metų. Komitetas analizuoja dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų veiklą valdant šalies finansus.
Tyrimą planuojama baigti iki 2019 metų balandžio 15 dienos.
