Europos Komisija (EK) parengė biudžeto projektą, kurį kritikuoja visos ES narės, nors tai daro siekdamos neretai visiškai priešingų tikslų.
Pasitraukus Jungtinei Karalystei ES biudžetas kasmet netektų beveik 12 mlrd. eurų siekiančių šios šalies įnašų. Bet tokią finansinę skylę galima užlopyti įvedant naujus mokesčius, pavyzdžiui, finansiniams sandoriams, tarptautinėms bendrovėms ar aplinkosaugai.
Tačiau realesnis ir daugiau lėšų leidžiantis surinkti kitas ES biudžeto papildymo būdas – įtikinant šalis skirti didesnę savo bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį.
Tiesa, iš ES aruodų remiamos valstybės lengvai su tokiu siūlymu sutiktų, bet šalys donorės kategoriškai priešinasi.
Vis dėlto Briuselis ryžosi siūlyti didinti biudžetą nuo 1 proc. iki 1,11 proc. ES šalių bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Tai nėra netikėta, dėl šio rodiklio iš anksto buvo tariamasi, Europos Parlamentas netgi pageidavo, kad ES būtų atriekta didesnė BNP dalis.
Be to, ankstesniais laikais šalys ES poreikiams ir skirdavo didesnę savo BNP dalį nei dabartiniu finansiniu laikotarpiu. Antai 1993–1999 metais ES biudžetas sudarė net 1,25 proc. šalių BNP, bet per kitus du finansinius laikotarpius susitraukė ketvirtadaliu.
Šalių ekonomikos augo, ES finansai dėl to galėjo savaime pūstis, bet mažėjo tam skiriama BNP dalis, o tuo pat metu į Bendriją buvo priimta daug naujų paramą gaunančių narių. Tačiau valstybių donorių rinkėjai ne itin džiaugėsi, kad jų pinigai skiriami skurdesniems europiečiams, ir tai darė įtaką politikų sprendimams.
Europoje stiprėjant dešiniesiems radikalams, plintant euroskeptiškoms nuotaikoms ir stiprėjant nacionalizmui turtingųjų valstybių vyriausybės nelinkusios didinti savo įnašo, o ES išlaidų poreikis smarkiai išaugo.
Tenka didinti finansavimą migracijos valdymui ir išorės sienų kontrolei – tam EK siūlo skirti beveik 35 mlrd. eurų, o bendriems saugumo ir gynybos poreikiams – dar 27,5 mlrd. eurų. Gerokai didinama ir ES parama (iki 123 mlrd. eurų) išorės šalims, pirmiausia toms, iš kurių į Europą plūsta migrantai.
Bendrijos biudžetas, net ir padidinus šalių įnašus, išsaugomas maždaug dabartinio dydžio. Suprantama, kai vienoms sritims finansavimas didėja, kitiems poreikiams lieka mažiau pinigų. Dėl to neišvengiamai nukentės tokios šalys kaip Lietuva, daugiau gaunančios iš ES, nei jai sumokančios.
Lietuvai svarbiausi sanglaudos ir žemės ūkio politikos, tiesioginių išmokų žemdirbiams finansavimo paketai.
Sanglaudos fondas kitu finansiniu laikotarpiu mažės 7 proc., bet Lietuvai parama mažinama net 24 procentais.
Vis dėlto nepasitvirtino gąsdinimai, kad mūsų šalis iš viso nebus remiama – EK siūlo iš šio fondo per 7 metus Lietuvai skirti beveik 5,5 mlrd. eurų.
Mūsų derybininkai dar mėgins įrodyti, kad Lietuvai turėtų skirti daugiau pinigų, bet mažai vilties sulaukti kitų ES šalių pritarimo tokiems siekiams.
Mat mums neproporcingai smarkiai mažinama sanglaudos politikos parama todėl, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui jau sudaro 78 proc. ES vidurkio, o kai šis rodiklis peršoka 75 proc. ribą, šalis patenka į mažiau remiamų pereinamojo laikotarpio valstybių grupę.
Gyvenimu besiskundžiantiems lietuviams gal sunku patikėti, kad per 14 narystės ES metų Lietuvos BVP vienam gyventojui išaugo nuo 48 proc. iki 78 proc. ES vidurkio ir pagal šį rodiklį net lenkiame 2 proc. sektinu pavyzdžiu laikomus estus, nors jie uždirba vidutiniškai trečdaliu daugiau.
Sprendimas šalį padalyti į du regionus – labiau išplėtotą Sostinės ir gerokai nuo jo atsilikusį Vidurio ir Vakarų Lietuvos – vargu ar padės iškovoti daugiau Sanglaudos fondo pinigų. Nors parama pastarajam regionui išaugtų, Vilnius pats taptų donoru.
Tačiau šiuo dalijimu šalies valdžia gali būti suinteresuota dėl kitos priežasties – pereinamojo laikotarpio valstybės turi didesne dalimi prisidėti prie ES finansuojamų projektų, todėl šalia Bendrijos pinigų tektų skirti daugiau savų, o tai didintų spaudimą biudžetui.
Kita vertus, ne visi ekonomikos ekspertai ES paramos Lietuvai mažėjimą laiko bloga žinia. Yra manančių ir priešingai – pirmiausia todėl, kad net apie 70 proc. mūsų viešojo sektoriaus projektų išlaidų finansuojama Bendrijos lėšomis, o tokio masto priklausomybė laikoma labai nesveika.
Sumažėję europinių pinigų srautai, kai dar teks prie projektų finansavimo daugiau prisidėti ir nacionaliniam biudžetui, vers juos efektyviau, o ne bet kaip naudoti paramą.
Negana to, be šalims skiriamos ES paramos, yra ir visos Bendrijos poreikiams numatyti milijardiniai fondai. Pavyzdžiui, mokslinius tyrimus ir inovacijas remiančio fondo „Horizontas“ biudžetas didinamas iki 100 mlrd. eurų ir šie pinigai neskirstomi šalims – kiek jų pavyks pasisemti, priklauso nuo gebėjimų įrodyti siūlomų projektų naudą.
Regis, Lietuvai dabar svarbiau ne išprašyti iš ES vienu kitu milijonu eurų daugiau paramos, o mokytis šiuos pinigus naudoti ateičiai svarbiems projektams ir dar įgusti daugiau lėšų pasisemti iš ES konkurencingumui stiprinti skirtų bendrų fondų.
