„Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas yra nubrėžęs kursą – laikytis mūsų įsipareigojimų Europai, mažinti išlaidas, mažinti skolą ir mažinti mokesčius, ir to kurso nebus atsisakyta“, – pareiškė ministras žurnalistams Briuselyje.
Kiek anksčiau antradienį Prancūzijos premjeras Edouard`as Philippe`as paskelbė, kad planuotas degalų akcizų padidinimas bus įšaldytas šešiems mėnesiams.
„Jokie mokesčiai neverti to, kad būtų sukeltas pavojus tautos vienybei“, – pareiškė E.Philippe`as, kreipdamasis per televiziją. Premjeras pridūrė, kad pyktis gatvėse „kyla dėl didelio neteisingumo: negalėjimo oriai gyventi iš savo darbo“, rašė naujienų agentūra BNS.
Jis taip pat paskelbė, kad nuo sausio 1-osios taip pat turėję įsigalioti didesni dujų ir elektros tarifai nebus taikomi žiemos mėnesiais. Pusmečiui bus atidėtas ir automobilių techninės apžiūros sugriežtinimas, nes jis visų pirma skaudžiai atsilieptų nepasiturintiems senesnių atmosferą teršiančių automobilių savininkams.
Tokiomis nuolaidomis ministrų kabinetas mėgina nuraminti Vyriausybės politika nepatenkintus mažas pajamas turinčius žmones, jau daugiau kaip dvi savaites blokuojančius kelius ir rengiančius demonstracijas.
Spalio viduryje, kai protestai tik prasidėjo, tokio sprendimo būtų visiškai pakakę gyventojų aistroms nuraminti, rašo kommersant.ru. Šiandien protestuotojai įsitikinę, kad to negana ir atvirai į akis juokiasi dėl pavėluotos valdžios reakcijos. Socialinių tinklų suburti protestuotojai jaučia savo galią ir atsisako palikti gatves.
Jie reikalauja panaikinti valdžiai suteikiamas privilegijas, o turtuolius priversti dalintis pinigais, nes pinigų šalyje yra, tik jie – ne streikuotojų kišenėse.
Valdžia kviečia dialogui, tačiau protestuotojai į kvietimą nereaguoja. O vietoj ankstesnių reikalavimų skelbia ir naujus, rodančius į bendrą socialinę nelygybę: kalbama ne vien apie mokesčius, bet ir apie atlyginimus bei socialinių tarnybų problemas.
Iš vienos pusės „geltonosios liemenės“ reikalauja daugiau iš valdžios aparato, ir kitos pusės – atsisako mokėti už jo išlaikymą, teigdami, kad „tegul moka turtuoliai, kuriems prezidentas Macronas dovanoja dovanas“.
Dingo du milijardai
Pasak agentūros AFP šaltinių, dėl šių priemonių į Prancūzijos 2019 metų biudžetą nebus surinkta beveik 2 mlrd. eurų planuojamų pajamų, o tai atitinka 0,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Tačiau Prancūzijos premjeras mano, jog degalų akcizų padidinimo įšaldymas vyriausybei nesutrukdys siekti su valstybės skola susijusių tikslų, skelbia BNS.
„Jeigu sumažės mokesčiai, turės sumažėti ir išlaidos, nes nenorime palikti skolų savo vaikams. Šios skolos jau yra didelės“, – pareiškė E.Philippe`as.
ES prognozėmis, Prancūzijos valstybės skola 2018 metais pasieks 98,7 proc. BVP ir gerokai viršys ES nustatytą 60 proc. BVP ribą bei bus didesnė už euro zonos vidurkį, kuris sudaro apie 86,9 proc. BVP.
Prancūzijos biudžeto deficitas, metų metus viršijęs ES nustatytą 3 proc. BVP kartelę, 2017 metais pagaliau buvo sumažintas žemiau šios ribos.
Prieš akcizų padidinimo įšaldymą buvo prognozuota, kad 2019 metais Prancūzijos biudžeto deficitas sieks 2,8 proc. BVP.
Paskutinis degalų lašas
Prancūzijos prezidentas tyli, prieš liaudį išstumdamas kalbėti premjerą. Taktine prasme tai teisinga – prezidentas išlaiko manevro laisvę. Tačiau tauta laukia populistinio E.Macrono žingsnio. Įtampa atslūgtų prezidentui radus teisingų žodžių, tegul ir ne veiksmų.
Priešingai, nei buvo 2005 metais, kai Paryžiuje automobilius degino daugiausia migrantai ir jų vaikai, šįkart protestuose dalyvauja vidurinė miestiečių klasė, kurią įsiutino degalų kainos.
Antrą savaitę Prancūziją drebinančių protestų priešistorė gana aiški: pasaulyje brangstant naftai, o šalyje flirtuojant socialistams ir „žaliesiems“ lobistams, pastaruosius dvejus metus degalų kainos Prancūzijoje, palyginti su kitomis ES šalimis, smarkiai kilo.
Situacijai pikantiškumo pridavė tai, kad dyzeliniai degalai, kurie visada kainuodavo 10-15 proc. pigiau nei benzinas, nuo 2013 m. dėl pačių įvairiausių ekologinių rinkliavų ėmė itin greitai brangti. Vien per 12 pastarųjų mėnesių benzino kainos pakilo 22 proc. ir susilygino su dyzelio kainomis, rašo forbes.ru.
Lapkričio 30 d. litras dyzelio kainavo 1,43 euro, o kai kuriose degalinėse – ir dar daugiau. Šioje kainoje mokesčiai sudaro 59 proc., tačiau valdžia panoro dar daugiau – juk 95 markės benzino litre mokesčių dalis – net 66 procentai. Todėl buvo nuspręsta nuo ateinančių metų sausio 1 dienos dyzelį papildomai apmokestinti. Tokiu atveju degalų litras pabrangtų 5 proc. arba 7,6 euro cento.
Štai čia tauta ir nebeištvėrė. Protestai prasidėjo taikiai, tačiau juos palaikė daugybė gyventojų, nes, kaip aiškinta, žmonės seniai pavargo nuo beprotiškų vyriausybės pretenzijų. Reikia paminėti, kad mokesčiai Prancūzijoje – patys didžiausi visoje Europoje: kad į rankas gautų 100 eurų, darbininkas ir jo darbdavys dar turi sumokėti 131 eurą.
Lapkričio 24-ąją protestuotojų skaičius visoje Prancūzijoje viršijo 100 tūkstančių.
Šalies vidaus reikalų ministras neramumų kurstymų apkaltino Marine Le Pen, Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderę, kuri per prezidento rinkimus buvo dabartinio šalies vadovo Emmanuelio Macrono konkurentė. Beje, šiai partijai, labiau nei kuriai kitai, protestai į naudą – auga M. Le Pen šalininkų skaičius.
Daugeliui protestavusiųjų tokie ministro pareiškimai tebuvo dar vienas valdžios neadekvatumo įrodymas, dėl kurio situacija tik dar labiau paaštrėjo. To rezultatas: šimtai sudegintų automobilių, kone tūkstantis areštuotų manifestantų, du šimtai sužalotų policininkų, keturi žuvusieji, tarp kurių – ir 80-metė, atsitiktinai pražudyta Marselyje policininkų garsine granata.
Prezidento E.Macrono nurodymu, šalies premjeras É.Philippe'as turi pradėti derybas su protestuotojais, rašo forbes.ru.
Ne banalus streikas
Akivaizdu, kad dabartiniai protestai stipriai lenkia tuos, kurie šalyje vyko 1995 metais, kai Prancūziją paralyžiavo masiniai streikai, kuriuos išprovokavo pensijų reforma, padidinusi pensinį amžių.
Postmodernios politikos ir socialinių tinklų pasaulyje įvairiausi „maidanai“ vis labiau plinta ir būna sėkmingi būtent dėl to, kad menkiausias nusivylimas valdžia demoralizuoja jos šalininkus, o tuo pačiu suburia priešininkus. Prancūzijoje stebime būtent tokią situaciją, o ne banalų streiką.
Ne vienas situaciją stebintis analitikas veda paralelę su 2005 metų įvykiais. „Forbes“ autorius Vladislavas Inozemcevas įsitikinęs, kad tą daryti neteisinga. Mat anuomet protestai kilo Paryžiaus priemiesčiuose, skurdžiuose ir – daugiausia – imigrantų rajonuose. Ir automobilius tąsyk degino daugiausia migrantai ir jų vaikai, reiškę savo pasipiktinimą įsigalėjusia „nelygybe“.
Šiandieninė situacija – priešinga: gatvėse – be kita ko – centrinėse – vidutinė miestiečių klasė, kuri nebenori mokėti siaubingų mokesčių, kurių didžioji dalis kliūva pašalpoms ir minimaliam darbo užmokesčiui tiems, kurie prieš 13 metų griovė viską aplinkui.
Panašu, kad valdžia susidūrė su rimčiausiu protestu nuo revoliucingųjų 1968-ųjų. Susiliejo viskas: nepasitenkinimas aukštais mokesčiais ir gyvenimo kokybe, nusivylimas vykdoma socialine politika, nerimas dėl didėsiančios imigracijos, atotrūkio tarp politikų ir tautos.
Pernai kone kaip tautos gelbėtojas išrinktas E.Macronas šiandien turi tik 25 proc. visų gyventojų palaikymo.
Tačiau problema neapsiriboja vien galingais protestais ir nusivylimo gyliu. Reikalus stipriai apsunkina du faktoriai. Iš vienos pusės – tai protestuotojų palaikymas. Kadangi palaikančiųjų procentas – virš 80 proc., praktiškai neįmanomas tampa bet koks griežtų priemonių taikymas.
Iš kitos pusės, šis protestas neturi organizatorių branduolio – vadovų, su kuriais valdžia galėtų sėsti derybų. Tai itin riboja valdžios veiksmus, paliekant tik streikuotojų areštą. Visa tai Eliziejaus laukams nepalieka jokių kitų variantų, tik vienintelį – nusileisti.
