„Geltonųjų liemenių“ sukilimas privertė Prancūzijos valdžią atšaukti mokesčių reformą, o vietoj žadėtos naudos patirti daugiamilijardinius nuostolius.
Kibirkštis, įplieskusi tokią ugnį, buvo naujas ekologinis mokestis ir taip jau brangiam benzinui. Tačiau šaknys slypi dar giliau – E.Macrono reformų programoje, kurią jis pradėjo įgyvendinti dar būdamas ekonomikos ministru valdant prezidentui François Hollande'ui.
Reformų tikslas – išvesti ekonomiką iš letargo miego. Tarp metodų, kaip tą padaryti, buvo ir darbuotojų teisių suvaržymas darbdavių naudai, biudžetinės sistemos sudrebinimas ir mokesčių sumažinimas viliantis, kad turtuoliai verslas investuos tą, ką sutaupys.
Kas vis dėlto ne taip?
Prancūzijos ekonomika stagnuoja jau antras dešimtmetis. Nuo amžiaus pradžios jos augimas vargiai viršijo vidutiniškai 1 proc. per metus. Tai – mažiau, nei tikslu yra išsikėlęs „Didysis septynetas“, labiausiai išsivysčiusių šalių grupė.
Visus metus po prieš dešimtmetį buvusios finansinės krizės nedarbas laikėsi ties 10 proc. žyma. O tai – kone dvigubai daugiau nei kaimyninėse Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Buvęs bankininkas E.Macronas įsitikinęs: problemų esmė glūdi socialistinėje Prancūzijos ekonomikos sanklodoje.
Dešimtmetis profsąjungų kovos darbo rinką pavertė viena labiausiai reguliuojamų pasaulyje. Prancūzijos darbo kodeksas – ilgus amžius galiojančių taisyklių, surašytuose trijuose su trupučiu tūkstančiuose puslapiuose, rinkinys. Dėl to privačios kompanijos vengia samdyti darbuotojus, biudžetininkai entuziastingai streikuoja, o visiems darbuotojams garantuotos daugelyje išsivysčiusių šalių nematytos teisės.
Prancūzijos pensijų sistema ne menkiau paini – ji turi daugiau nei 40 variacijų.
Biudžetininkų atlyginimams Prancūzija išleidžia apie 13 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai – 1,5 karto daugiau nei Vokietijoje. Apskritai Prancūzijoje valstybės išlaidos sudaro daugiau nei pusę šalies BVP, o tai – aukščiausias rodiklis Europoje.
Mokesčių rinkliavos – 46,2 proc. BVP – trečdaliu viršija vidutinį trisdešimties Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių – turtingųjų klubo – rodiklius.
Dėl aukštų mokesčių nuo amžiaus pradžios šalį paliko dešimtys tūkstančių milijonierių, o, kai kuriais vertinimais, Prancūzija dėl to kasmet negauna 5 mlrd. eurų mokesčių ir panašiai tiek pat investicijų.
Nepaisant socialistinio prancūzų kapitalizmo veido, kone 9 mln. prancūzų arba kitaip – 14 proc. gyventojų – skursta, rašo bbc.com.
Ką nori pakeisti E.Macronas?
Pirmuosius metus būdamas versle E.Macronas ir jo šalininkai parlamente pašventė mokesčių sistemos, darbo rinkos ir valstybinės geležinkelių kompanijos reformoms. Kitas etapas, kuris buvo paskelbtas nedaug likus iki „geltonųjų liemenių“ protesto, turėjo paliesti dar jautresnes sferas: sveikatos apsaugą, pensijų sistemą ir valstybės tarnybą.
Mokesčiai. Vienas pirmųjų pokyčių – sumažintas turto mokestis.
Šį mokestį mokėjo prancūzai, kurie turi turto daugiau nei 1,3 mln. eurų. O tokių žmonių Prancūzijoje – keli šimtai tūkstančių arba daugiau nei pusė procento gyventojų. Ir nors šis mokestis – raudonas skuduras „geltonosioms liemenėms“, vadinančiomis E.Macroną turtingųjų prezidentu, tačiau jis sudaro mažiau nei 2 proc. biudžeto pajamų arba apie 5 mlrd. eurų kasmet.
Dabar jis tapo vos pastebimu nuosavybės ir prabangos mokesčiu.
Dividendai ir pajamos iš operacijų finansinėse rinkose bus apmokestinamos fiksuotu 30 proc. mokesčiu.
Visa tai turtuolių indėlį į biudžetą sumažins dviem trečiosiomis, tačiau padidins investicijas, sugrąžins į šalį milijonierius. Bent jau taip tikisi E.Macronas.
Antras juntamas pokytis – mokesčių verslui sumažinimas. Šiandien kompanijos apie trečdalį pelno atriekia biudžetui. E.Macronas žadėjo per penkerius jo kadencijos metus šią dalį sumažinti iki panašiai vienos ketvirtosios, kaip kad yra kaimyninėse šalyse.
Dar viena naujovė – 3,9 cento ekologinis mokestis litrui benzino ir 7,6 cento dyzelinui. Surinktos lėšos turėjo būti skirtos atsinaujinančiai energetikai. Tarp miestiečių populiarios žaliosios iniciatyvos nerado atgarsio provincijoje, kur ir pradėjo rusenti pirmosios protestų liepsnos.
Valstybės išlaidos. Šiandien jos sudaro per 56 proc., o tai 10 procentinių punktų daugiau nei vidutiniškai Europoje. E.Macronas iki 2022-ųjų šį rodiklį žada sumažinti iki 51 procento.
Darbo rinka. Prancūzijos prezidentas įsitikinęs, kad nelanksti šalies darbo rinka, daugiapakopė užimtumo apsauga ir milijardinės išlaidos perkvalifikavimui bei draudimui netekus darbo mažina darbo jėgos mobilumą ir stabdo verslo augimą.
Pirmasis šios reformos etapas, kuris įvyko dar valdant F.Hollande'ui, faktiškai padėjo tašką 35 valandų darbo savaitei. Tapęs prezidentu E.Macronas žengė dar toliau, bet stengiasi nekirsti iš peties.
Jis pasiuntė ministrę Muriel Pénicaud tartis su profsąjungomis ir darbdaviais. Iš šių konsultacijų turėjo gimti būsimos reformos kontūrai. Tačiau šiandien šie pokyčiai pakibo ant klaustuko.
Ne visos reformos nepopuliarios. Programa „Mano sveikata 2022“ žada padidinti gydytojų skaičių, išspręsti terapeutų stygiaus problemą ir padidinti priėmimus į medicinos studijas. Vien kitais metais tam bus skirta 400 mln. eurų.
Rugsėjį E.Macronas žadėjo skirti 8 mlrd. eurų kovai su skurdu. Pinigai bus skirti ikimokykliniam ir profesiniam ugdymui.
Viską atšaukti
Vis dėlto spaudžiamas „geltonųjų liemenių“ E.Macronas atsitraukė.
Vietoj valstybės išlaidų sumažinimo jis paskelbė, kad jos bus padidintos, įšaldė benzino kainas ir 100 eurų per mėnesį padidino minimalią algą, nors pagal perkamosios galios paritetą ji ir taip yra pati didžiausia iš „Didžiojo septyneto“ šalių.
Prezidentui teko atšaukti padidintus mokesčius mažaturčiams pensininkams ir už viršvalandinį darbą.
Vyriausybė dabar galvoja, ar nevertėtų atidėti mokesčio pelnui stambioms kompanijoms sumažinimo ir negrąžinti ankstesnės turto mokesčio versijos.
Kelios savaitės iki įsibėgėjant šventinei prekybai prasidėję „geltonųjų liemenių“ protestai lėmė, kad prekybininkai neteko panašiai milijardo eurų. Ekonomikos ministras Bruno Le Maire'as tai pavadino katastrofa ekonomikai.
40-mečio prezidento reformos jei ne sustabdytos, tai bent jau atidėtos. Jis buvo pasiruošęs naujovėms aukoti visą politinį kapitalą ir tikino, kad reitingai jam neįdomūs. Kiti prezidento rinkimai Prancūzijoje bus 2022-aisiais. E.Macronas tikėjosi, kad iki to laiko prancūzai dėl jo reformų pajus pagerėjimą ekonomikoje. Dabar tie planai žlugę.
