Apie tai, kaip iš tiesų atrodo darbuotojo iš Ukrainos įdarbinimas ir ko galima tikėtis, naujienų portalui lrytas.lt sutiko papasakoti vienos krovinių gabenimu užsiimančios įmonės vadovas (naujienų portalui lrytas.lt jo vardas ir pavardė žinomi. – Aut. past.). Viename nedideliame Lietuvos mieste įsikūrusioje įmonėje šiuo metu dirba kelios dešimtys darbuotojų iš Ukrainos.
– Kada pirmą kartą savo įmonėje įdarbinote Ukrainos piliečius?
– Pirmą kartą ukrainiečius įdarbinome 2017-ųjų metų pradžioje. Toks sprendimas buvo padiktuotas susiklosčiusių tam tikrų priežasčių, mat ėmėme jausti darbo jėgos stygių. Lietuviai pradėjo beveik nesirodyti darbo pokalbiuose, paskambindavo vos vienas kitas, ir tas, neturintis jokios patirties. Pradėjome domėtis, kaip sekasi rasti darbuotojų kitoms mūsų sektoriaus įmonėms, ir sužinojome, kad beveik visose jose jau dirba darbuotojų iš Ukrainos.
– Ar sunki buvo užsieniečių įdarbinimo proceso pradžia?
– Taip, reikėjo susipažinti su migracijos procedūromis ir kitais reikalavimais. Pradžioje didžiąją dalį darbuotojų suradome per personalo paieškos agentūras, o paskui darbuotojų rasdavome, kai jau dirbantys pas mus žmonės rekomenduodavo įmonę kitiems. Iš pradžių įdarbindavome užsieniečius pagal terminuotas sutartis, vėliau perėjome prie neterminuotų.
– Ar pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, kai darbo vizą gavęs žmogus ja pasinaudoja kaip galimybe tiesiog keliauti po Europos Sąjungą?
– Atsiranda užsieniečių, kurie gauna vizas ir niekur nedirba. Teko girdėti iš pačių Lietuvoje dirbančių užsieniečių, kad pasitaiko tokių klajoklių. Gavę vizas tokie žmonės galbūt susiranda nelegalų darbą statybose ar kitose srityse.
– Ar jūsų įmonės atveju pasiteisino ukrainiečių įdarbinimas?
– Tikrai taip. Įmonėje būta ir tam tikro psichologinio ir kultūrinio lūžio. Įmonėje dirbantys lietuviai nebuvo patenkinti mūsų sprendimu įdarbinti ir užsieniečių. Buvo ir tokių, kurie principingai dėl to keitė darbą. Tokia abipusė integracija truko apie metus. Sprendimas įdarbinti ukrainiečius tikrai pasiteisino, nes kitaip neturėtume darbuotojų.
Mitas, kad įdarbinus užsienietį jam galima mokėti mažesnį atlyginimą. Tokio dalyko nėra. Už užsienietį darbuotoja darbdavys moka didesnį procentą mokesčių „Sodrai“, o bendraudami tarpusavyje užsieniečiai žino, kokio atlyginimo galima tikėtis.
– Grįžtant prie jūsų minėtos integracijos, ar darbdaviui tenka iš kitos šalies atvykusį darbuotoją visur vesti, lydėti, kol sutvarkomi reikiami formalumai?
– Reikia surinkti daug įvairių dokumentų. Kai kurios Lietuvai jų pristatomos pažymos pas mus negalioja, tad reikia gauti naujas mūsų institucijose. Kadangi mūsų įmonė yra patvirtintame tam tikrų įmonių sąraše, mums šios procedūros šiek tiek supaprastintos. Turime pasirūpinti net tokiais dalykais, kaip užsieniečio registracija gydymo įstaigoje. Kadangi ne visi gydytojai kalba rusiškai, kartu vyksta ir mūsų darbuotojai, vertėjauja. Lydime darbuotojus į darbo biržą, migracijos institucijas, padedame deklaruoti gyvenamąją vietą, aprūpinti būstu. Visa tai nėra paprasta, tad jei reikėtų vos vieno ar dviejų vairuotojų ir neturėtume patirties, kaip visa tai sutvarkyti, vargu ar imtumėmės praminti tokį kelią.
– Kalbant apie kultūrinius skirtumus, kuo ukrainiečiai skiriasi nuo darbuotojų lietuvių?
– Laikui bėgant situacija keičiasi. Kai atvyko pirmieji ukrainiečiai (kalbu ne tik apie mūsų, bet ir kitas įmones), elgėsi kaip ir lietuviai emigrantai, išvykę dirbti į kitas šalis, – kadangi gyvenimas privertė emigruoti, su darbdaviu elgdavosi kultūringai. Būdavo, atvažiuoja, galvas žemai nulenkę sveikinasi, pareigingi, atliekantys visas užduotis. Dabar situacija keičiasi, nes tarpusavyje pabendravę jie vis labiau akcentuoja savo teises ir mažiau pareigas, jei kas nors nepatinka, skubama skųstis Lietuvos institucijoms.
Ukrainiečiai nuo mūsų skiriasi savo mentalitetu: tai karštakošiai teisybės ieškotojai. Jei ukrainiečiui darbuotojui kas nors nepatiks, atėjęs parėkaus, išsakys savo nuomonę, o išeidamas dar prikalbins 5–6 savo tautiečius, kad jie mestų darbą įmonėje ir eitų paskui jį. Būna, kad uždaresnis žmogus ilgai tyli, nieko nesako ir ramiai pakeičia darbą, bet tai labai reti atvejai.
Skiriasi ir pasaulėžiūra bei elgesys. Lietuviai, sakyčiau, apsukresni, lengviau randa adresus ar sprendžia nedideles problemas savarankiškai, moka elgtis su naujosiomis technologijomis, navigacijos sistema. Yra buvę atvejų, kai iš užsieniečio teko išgirsti, kad jam nereikia navigacijos sistemos, jis į reisą važiuos su popieriniu žemėlapiu. Būna, žmonės sugalvoja, kaip iš darbdavio avansu gauti pinigų: vienas ateina ir sako, kad čia, Lietuvoje, turi žmonai pirkti automobilį ir jam reikia pinigų. Po to išsirikiuoja eilutė „perkančių“ žmonoms automobilius.
Turime kelis darbuotojus ukrainiečius, kurių darbu esame ypač patenkinti. Lietuviai dažnai atsipalaiduoja, mėgsta kokį gramą padaryti, o užsieniečiai to privengia, nes bijo prarasti darbą.
– Kokio amžiaus ukrainiečiai ryžtasi laimės ieškoti svetur?
– Anksčiau sulaukdavome vyresnio amžiaus darbuotojų – 50–60 metų, o dabar atvyksta 25–30 metų žmonės. Matyt, jaunimas pamato, kaip sekasi ES dirbantiems jų tėvams ar giminaičiams, ir patys ryžtasi išbandyti. Iš tiesų dabar didelė dalis darbuotojų įdarbinama per pažintis: kažkas padirbo, patiko, o tada jau bando visa giminę pasikviesti.
– Ar sunku surasti gerą darbuotoją užsienietį?
– Kai į darbą ateina lietuvis vairuotojas, po poros dienų jis jau gali sėdėti prie vairo, o kai ateina užsienietis, tik po 2–3 mėnesių gali planuoti, kad jis išvyks į reisą. Per tuos mėnesius dar gali daug kas pasikeisti. Kai į darbą ateina lietuvis, su juo pasikalbi, pažiūri jo gyvenimo aprašymą ir apsisprendi, ar darbuotojas tinka. Su užsieniečiu yra kitaip: gauname elektroniniu paštu gyvenimo aprašymą, jei pavyksta, susiskambiname interneto pokalbių programa ar telefonu, o kartais tiesiog tenka rinktis katę maiše.
Būna, kad žmogus tvirtina pusmetį vairavęs vilkiką, o paskui paaiškėja, kad tą pusmetį jis smėlio karjere važinėjo sunkvežimiu „KamAZ“. Kai prasideda įdarbinimo procedūros ir ukrainietis atvyksta į Lietuvą, pasiūlome jam sėsti į vilkiką ir įmonės kieme pasivažinėti. Būna taip, kad paaiškėja, jog jis visai nesusigaudo – laiko iššvaistyta daug, pinigai investuoti, o rezultatas ne toks, kokio tikėtasi.
Nors dirbame su agentūromis, ne visomis jomis galime pasitikėti, kai kurios jų daro viską, kad tik įdarbintų žmogų, ir per daug netikrina, ar jis iš tiesų gali dirbti siūlomą darbą. Yra ir rimtai į savo darbą žiūrinčių agentūrų, kurios bendrauja ir su darbdaviais Ukrainoje, aiškinasi apie realią darbuotojų patirtį. Agentūrų paslaugos nepigios. Tarpininkų paslaugų įkainiai už vieną surastą darbuotoją svyruoja nuo 400 iki 1000 eurų.
Nesinori darbuotojų be rekomendacijų – juk brangiai kainuoja tiek patys vilkikai, tiek kroviniai. Tenka girdėti apie atvejus, kai nusamdomi „neaiškūs“ vairuotojai: jie išvažiuoja dirbti, tada paaiškėja, kad kuras pavogtas, padangos naujos pakeistos senomis, vilkikas paliktas kur nors vidury Europos, o vairuotojo jau ir pėdos ataušusios, ir jokios teisybės Ukrainoje nesurasi. Kadangi jie dar truputį padykę, tai įmonės stengiasi apsidrausti ir bet ko nesamdyti.
– Ar buvo tokių atvejų, kai vairuotojais nori įsidarbinti kitas profesijas turintys ir puikiai keliomis užsienio kalbomis kalbantys užsieniečiai?
– Taip, turime ir lėktuvo pilotą. Tiesa, nežinau, kiek jis iš tiesų skraidė, gal taip tik prisistatė, bet yra pasakojęs, kad turi inžinerinį išsilavinimą, dirbo lėktuvų remonto srityje. Šis žmogus puikiai kalba anglų ir rusų kalbomis. Kalbant apie specialybes, kurias būna įgiję atvykstantys į Lietuvą ukrainiečiai, jų būna pačių įvairiausių – nuo policininko iki kareivio ir pan.
– Kokios būtų ateities prognozės kalbant apie ukrainiečių įdarbinimą Lietuvoje?
– Ukraina – didelė šalis, bet kai kalbame apie žmones su patirtimi, šis rezervas nėra neišsemiamas. Ne visi šį darbą gali dirbti. Kalbant apie tuos, kurie gali ir nori jį dirbti, nemaža jų dalis jau dabar žvalgosi į Vakarų Europos šalis – Vokietiją, Prancūziją. Žinoma, tose šalyse bando darbintis ir mūsų lietuviai – lygina atlyginimus, socialines garantijas. Kalbant apie ateities perspektyvas, atlyginimai kaip auga, taip ir augs. Didelių atotrūkių tarp Lietuvos ir Vokietijos nebegalės būti, konkuruosime su Vokietijos darbdaviais. Žinoma, yra tam tikrų niuansų, kodėl Vokietijos įmonės gali mokėti šiek tiek daugiau, bet drastiškų skirtumų ateityje nebus.
