Tarsi Feniksas iš pelenų prisikėlusi Lietuva vos per porą tarpukario dešimtmečių sugebėjo padaryti tai, kas kitoms šalims nepavyksta per šimtus metų.
Deja, lygiai pusę amžiaus jai teko kovoti su klastinga iš rytų užklupusia onkologine liga sovietų okupacijos pavidalu, kuri išplito ne tik po visą kūną – jos metastazės nostalgijos „aniems laikams“ pavidalu iki šiol dar aptinkamos kai kurių žmonių sąmonėje. Ir nors vėžys nugalėtas, kaip žinia, galimas ligos recidyvas. Imunitetui stiprinti kartais padeda šaltas dušas. Tad išsimaudykime prisiminimų jūroje drauge su portalu gubdaily.ru.
Nepaisant to, kad portalas siūlo „šiltą retrospektyvinių fotografijų rinkinį“, daugumai lietuvių, valgydavusių (neretai – tik mintyse, žarnai žarną ryjant) Kūčių vakarienę toli nuo Tėvynės ar paslapčiomis čia, Lietuvoje, komunalinio buto ar bendrabučio kambarėlyje, prisiminus anuos laikus, širdis užlies kiek kitokie jausmai...
Nuo 1918 iki 1935 metų Naujieji metai Sovietų Sąjungoje nebuvo oficiali valstybinė šventė, tačiau dauguma šeimų tradiciškai juos švęsdavo kartu su Kalėdomis. Tad pirmaisiais Sovietų Sajungos gyvavimo dešimtmečiais tai buvo daugiau šeimos šventė, teigia portalas.
Reikia pabaigti su šiuo eglutės, kuri yra puiki pramoga vaikams, neteisingu pasmerkimu. Komjaunuoliai, pionierių vadovai turi organizuoti kolektyvines eglutes vaikams Naujųjų metų išvakarėse. Mokyklose, vaikų namuose, pionierių rūmuose, vaikų klubuose, vaikų kinuose ir teatruose – visur turi būti vaikų eglutė! Miestų tarybos, rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkai, kaimų tarybos ir liaudies švietimo įstaigos privalo padėti organizuoti sovietinę eglutę mūsų didžiosios socialistinės tėvynės vaikams“.
Naujuosius metus valstybė leido švęsti, tačiau sausio 1-oji išliko darbo diena.
Savaime suprantama, žaislai negalėjo būti be sovietinės simbolikos – eglutės mirgėte mirgėjo nuo įvairiausių raudonų žvaigždžių, lėktuvų, žaislų su pionierių ir spaliukų atvaizdais.
SSRS ruoštis šventėms tekdavo iš anksto. Pirma, reikėdavo nusipirkti, tiksliau, „išsirūpinti“ maisto: prastovėti ne vieną valandą eilėse, gauti šprotų, ikrų ir rūkytos dešros per darbovietės „užsakymų stalą“.
Būtinai reikėdavo paruošti Olivjė mišrainę (baltąją mišrainę, dar vadinamą „rusiškomis salotomis“, iš virtų pjaustytų bulvių, kietai virtų pjaustytų kiaušinių, žaliųjų žirnelių, raugintų agurkų ir virtos mėsos ar daktariškos dešros su majonezu, kurios autorius – prancūzų virėjas Lucienas Olivier. – Red.), šaltieną, žuvį drebučiuose, morkų ir burokėlių salotas, silkę pataluose (daržovių ir silkės salotas – tipišką rusiškos virtuvės pavyzdį, naujametinio stalo neatsiejamą patiekalą. – Red.), atidaryti dar vasarą marinuotus agurkus ir pomidorus, kurie dėl sezoninių daržovių nebuvimo buvo neatsiejama šventinio stalo dalis.
Tie, kas turėjo pažįstamą pardavėją maisto prekių parduotuvėje, galėjo sau leisti Naujųjų metų stalą paįvairinti konjaku (paminant bet kokias teises į prekės ženklą taip buvo vadinamas brendis. – Red.) už 4 rublius 12 kapeikų, pusiau saldžiu „Sovetskoje“ šampanu, mandarinais.
Gatavi tortai taip pat buvo deficitas, todėl juos dažniausiai tekdavo kepti patiems.
Antra, reikėdavo gauti vaikui bilietą į Naujųjų metų šventę prie eglutės, pasirūpinti dovanėle, snieguolės kostiumu iš marlės arba zuikio apranga ir mandarinais. Dovanų maišelį, kuriame būdavo ir karamelinių saldainių, ir obuolių, ir graikinių riešutų, tėvams parūpindavo profsąjunga. Kiekvieno vaiko svajonė buvo patekti prie pagrindinės šalies eglės – iš pradžių į Sąjungos rūmų Kolonų salę, o po 1954 metų – į Kremlių.
Trečia, kiekvienai sovietinei moteriai būtinai reikėdavo naujos madingos suknelės – ją galėjai pasisiūti savo rankomis arba atelje, retais atvejais – nusipirkti iš perpardavinėtojo. Parduotuvė buvo paskutinė vieta, kur galėjai tikėtis sau gauti tai progai tinkamą naują drabužį.
Kalėdinės dovanos – dar vienas išmėginimas, su kuriuo tekdavo susidurti sovietiniams piliečiams, rengiantis Naujųjų metų šventei. Šalyje apskritai negalėjai nusipirkti norimos prekės, o su gražiomis prekėmis viskas buvo dar blogiau, todėl mūsų tėvai eidavo į svečius, pasiėmę šampano butelį, dešros gabalą (pageidautina servelato), konservuotų egzotinių vaisių (ananasų), raudonųjų ir juodųjų ikrų indelį ir šokoladinių saldainių dėžutę.
„Niekas negražina moters taip kaip vandenilio peroksidas“ – ši tezė tapdavo kaip niekad aktuali Sovietų Sąjungoje kiekvienos Naujųjų metų šventės išvakarėse. Kitaip žodžių junginio „grožio salonas“ nebūtų supratusios labiausiai užkietėjusios dabišės. Į kirpyklas užsirašyti reikėdavo prieš kelias savaites, o šukuosenai, makiažui ir visai Naujųjų metų vakaro išvaizdai sukurti reikėdavo skirti labai daug laiko, parodyti išradingumą ir savarankiškumą – kartais šukuosenas darydavo nagingos draugės.
Paskutinis pasiruošimo etapas – nuvalyti nuo televizoriaus dulkes (pataisyti): juk, kaip teigė paštininkas Pečkinas (populiaraus animacinio filmuko personažas. – Red.), jis yra geriausia naujametinio stalo puošmena. „Karnavalo naktis“, „Likimo ironija“, „Naujamečiai Mašos ir Vitios nuotykiai“, „Žydrasis žiburėlis“, „Šaltukas“ – sovietiniai filmai, programos ir animaciniai filmukai iki ryto, be kurių nė vienas sovietinis pilietis neįsivaizdavo šventinės nakties, baigia savo pasakojimą portalas gubdaily.ru.
