Antai pernai ministras paskelbė, kad iš Registrų centro niekdariai nusiurbė 200 mln. eurų vertės duomenų. Šįmet kartelė pakilo iki 330 mln. eurų – esą kelios įmonės gavo įrašų ir išrašų už tokią sumą, nors sumokėjo vos 740 tūkst. eurų.
Tokiu atveju net pradinukas suskaičiuotų, kad valstybės įmonei padaryta žala siekia 329 mln. ir dar 260 tūkst. eurų. Pavertus šiuos pinigus dividendais ir subėrus juos į biudžetą būtų galima kone padvigubinti algas ne tik mokytojams, bet ir universitetų dėstytojams.
Tačiau ta pati Susisiekimo ministerija kažkodėl nusprendė ir net pateikė civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo įrašiusi mažiau nei 1,3 mln. eurų. Likę 328,7 mln. kaip ir pakibo ore. Kur čia šuo pakastas – suvokti sunku.
Lygiai taip pat neįmanoma suprasti, kas dedasi į Kauną turėsiančių persikraustyti Žemės ūkio ministerijos valdininkų galvose. Jei Vyriausybėje yra nesusipykusių su skaičiais, juos turėtų ištikti priepuolis išvydus, kokios sumos reikės elektroniniams kuponams, kurie, pagal valstiečių užmojus, turės išgelbėti smulkųjį verslą ir vaikus auginančias šeimas.
Aiškinamajame rašte išdėstyta, kad vaikų, kurių tėvai kas mėnesį gaus po tris 2 eurų vertės kuponus, šalyje yra 200 tūkstančių. Toliau apskaičiuota, kad tokia parama vien šiais metais kainuos „7 200 000 tūkst.“, o vėliau – „14 400 000 tūkst.“ eurų kasmet.
Vadinasi, teks kreiptis mažų mažiausiai į Tarptautinį valiutos fondą dėl specialios kredito linijos, nes iš jokio šešėlio nesukrapštysi nei 7,2 milijardo, nei juolab 14,4 milijardo eurų.
Kita vertus, ar ne laikas ministrams ir jų pavaldiniams nusisamdyti matematikos korepetitorius, kurie išmokytų atskirti milijoną nuo milijardo?
