Siuntinėja sąskaitas
Komunalinės įmonės teršia aplinką popieriumi.
Kas tris mėnesius jos siunčia ir siunčia sąskaitas už atliekų tvarkymą žmonėms, kurie jų aptarnaujamoje zonoje negyvena, bet turi kokio nors nekilnojamojo turto.
Kartais laiškai apskritai sunkiai pasiekia adresatus, nes vokai su sąskaitomis, užkišti už negyvenamų namų durų, gali per gerą pusmetį ir ištęžti.
„Mano tėvai už atliekų tvarkymą gavo sąskaitą iš Šiaulių regioninio atliekų tvarkymo centro už senelių sodybą, kurioje jau dešimt metų niekas negyvena, – stebėjosi šiaulietis Irmantas. – Jokios sutarties jie su šiuo centru nėra pasirašę.
Niekas jokios atliekų išvežimo paslaugos nesuteikė, nes tame namelyje nėra jokių registruotų gyventojų.
Tad ar šis mokestis apskritai yra teisėtas?“
Pasak Irmanto, tėvai nė nežino, kaip elgtis, mokėti ar ne tą nežinia iš kur atsiradusį mokestį. Tačiau tai – ne vienintelis toks atvejis.
Prislėgė netikėta skola
„Tai, ką išdarinėja komunalininkai ir savivaldybės, yra ne kas kita, kaip nekilnojamojo turto mokestis, tik gudriai užmaskuotas.
Manau, kad aš ne pirmas patyriau tokį suplanuotą apiplėšinėjimą“, – žodžio kišenėje neieškojo Kuktiškių seniūnijoje, Radišavoje, sodybą turintis Bronius Žibaitis.
Jis gyvena Vilniuje, o laiškas su mokėjimo pranešimu iš „Utenos komunalininko“ į jo pašto dėžutę įkrito pernai vidurvasarį. Jame nurodyta, kad už atliekų tvarkymą per balandį–birželį pastovioji įmokos dalis siekia 8,14 euro, o skola už pirmąjį metų ketvirtį – 7,86 euro.
Mat pernai gegužę pastovioji mėnesinė įmokos dalis padidėjo 0,09 euro.
„Tapau skolingas 16 eurų, bet už ką? Utenos rajone turime vasarai skirtą sodybą. Į ją pradedame važinėti gegužę ir baigiame spalį.
Ne kas nors kitas, bet mes patys sutvarkome atliekas. Praleidę savaitgalius, parsivežame jas į Vilnių ir už tai sumokame sostinėje dirbantiems komunalininkams“, – pyko vyriškis.
Negyvena, bet turi sumokėti
Įmonės „Utenos komunalininkas“ klientų aptarnavimo vadovė Miglė Kutkaitė Utenos rajone atostogaujantiems žmonėms turi iš teisės aktų nuaustą atsakymą.
Tokį patį pateiktų ir visuose kituose rajonuose besidarbuojančios komunalinės įmonės.
Mat viskas pasikeitė įsigaliojus Vyriausybės nutarimu patvirtintoms taisyklėms, pagal kurias apskaičiuojama vietinė rinkliava bei kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir sutvarkymą.
Svarbiausias pokytis – 2018 m. atsiradęs dvinaris mokestis už atliekas. Pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto savininkai, o kintamąją – tie, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga.
Tad mokestis skaičiuojamas visiems, kas tik turi vieno ar kito rajono teritorijoje „gyvenamosios paskirties objektų“.
Tačiau taisyklėse nėra padaryta išimčių tiems žmonėms, kurie nesinaudoja turimu nekilnojamuoju turtu. Jie bet kokiu atveju turi mokėti pastoviąją įmokos dalį.
Tiesiog nustatė rinkliavą
„Ir aš pati, gavusi sąskaitą už atliekas, pyktelėjau. Turiu sodybą Trakų rajone. Už praėjusius metus komunalininkai pateikė 63 eurų sąskaitą.
Vadinasi, kas mėnesį įmoka siekia po 5,25 euro, nors jokių paslaugų negavau, įmonė netgi konteinerio nebuvo pastačiusi.
Atvežė, kai gavusi sąskaitą paprašiau bent jau tai padaryti“, – pasakojo Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja aplinkos ir energetikos klausimais Agnė Kazlauskienė.
Ji sutiko, kad rinkliava yra rinkliava, – pasirašyti sutarties tokiu atveju netenka, o žmonėms belieka paklusti.
Buvo nutarta, kad kiekvienas, kas tik turi nekilnojamojo turto, kaupia ir atliekas, todėl turi mokėti pastoviąją dalį sistemai išlaikyti.
O tai – ir konteineriai, ir vežėjų automobiliai, ir darbuotojų algos, ir sąvartyno mokestis.
„Užtat kintamoji dalis yra maža, o pastovioji – didelė. Pastarąją dalį turi mokėti visi nekilnojamojo turto savininkai, nesvarbu, naudojamas jis nuolat ar ne.
Duomenys gaunami iš Registrų centro, o rinkliavos dydis priklauso nuo nekilnojamojo turto rūšies, kurių yra devyniolika“, – sakė A.Kazlauskienė.
Šiukšlių niekas nesveria
Tuo metu kintamoji įmokos dalis turi būti susieta su tikruoju atliekų kiekiu.
Bet iš tiesų to nėra, nes, pasak pašnekovės, jam apskaičiuoti nėra net techninių galimybių.
„Iš esmės ši idėja yra gera, bet įgyvendinimas – labai prastas.
Yra žmonių, kurie, gyvenami individualiuose namuose, rūšiuoja visas antrines žaliavas, maisto atliekas kompostuoja, tad mišrių komunalinių atliekų susidaro labai mažai. Bet vis tiek moka už jas primestą dydį.
Tiesiog buvo pasirinktas Skandinavijos šalių modelis, bet jo infrastruktūra labai brangi, o Lietuva neturi tam lėšų.
Mačiau, kaip tai veikia Norvegijoje. Ten pastatyti tokie konteineriai, kurie sveria šiukšles.
Kiekvienas butas arba namas turi elektroninį raktą.
Taigi įmetus šiukšles į konteinerį duomenys apie jų svorį perduodami kompiuteriui, ir programa juos priskiria konkrečiam būstui.
Kuo daugiau išrūšiuojama, tuo mažiau mišrių atliekų susikaupia, tuo mažiau sumokama“, – aiškino A.Kazlauskienė.
