Kai koks nors megaprojektas neturi komercinės prasmės, galimi du atvejai. Arba jo rėmėjai yra kvailiai, arba jie turi kitų motyvų. Kadangi Vladimiras Putinas nėra kvailys, tenka pripažinti, kad jo dujotiekis iš tikrųjų nėra verslo projektas ir kad kvailiai yra europiečiai, visų pirma vokiečiai.
Šią savaitę, visą laiką spaudžiant Vokietijai, Europos Sąjunga susitarė, kaip savo energetikos taisykles taikys dujotiekiui „Nord Stream 2“ („Šiaurės srautas 2“) – 11 mlrd. dolerių (per 9,769 mlrd. Eur) vertės, 1200 km ilgio vamzdynui. Nekyla abejonių, kad projektas bus tęsiamas, nors galbūt su vėlavimais. „Nord Stream 2“ nusidrieks per Baltijos jūrą nuo Vyborgo vakarų Rusijoje iki Greifsvaldo šiaurės rytų Vokietijoje.
Darbai prasidėjo pernai, ir jo statyba gali būti baigta jau šių metų pabaigoje. Ekonominiu požiūriu jis yra visiškai nereikalingas. Jau esamų Rusijos dujotiekių, nutiestų iš rytų į vakarus ir einančių daugiausia per Ukrainos ir Lenkijos teritorijas, arba dujotiekio „Nord Stream 1“, einančio tiesiai į Vokietiją, pajėgumų visiškai pakanka rusiškoms dujoms transportuoti.
Prognozuojama, kad, didėjant energijos naudojimo efektyvumui, esant nedideliam dujų poreikiui gamybai ir daugėjant atsinaujinančių energijos šaltinių, importuojamų dujų paklausa Europoje artimiausiu metu nepasieks tokio lygio, kad reikėtų statyti naują dujotiekį. Nestebina, kad Rusijos valstybinis energetikos gigantas „Gazprom“ yra vienintelis šio projekto akcininkas.
Tikrieji šio projekto tikslai pagal savo pobūdį yra tik politiniai. Čia yra svarbūs trys dalykai. Pirma, „Nord Stream 2“ tiesiogiai kenkia Lenkijai ir Ukrainai – dviem šalims, kurių p. V. Putinas nekenčia ir į vieną iš jų įsiveržė 2014 metais.
Šiuo metu didžioji dalis Europai skirtų Rusijos dujų tiekiama per Ukrainą. „Nord Stream 2“ leis Rusijai smarkiai sumažinti per Ukrainą tiekiamų dujų kiekį, tačiau Vokietijai tai neturės jokių neigiamų pasekmių. Jis sutrukdys Ukrainai įtraukti Vokietiją į savo ginčą su Rusija, ir tuo pačiu metu atims iš Ukrainos vyriausybės pajamas iš Rusijos dujų tranzito.
Be dujotiekio „Nord Stream 2“ egzistuoja ribos, kiek Rusija gali savavaliauti Ukrainoje, nepakenkdama savo pačios ekonomikai. Taigi, pagrindinis uždavinys – apeiti Ukrainos teritoriją (ir Lenkijos, kuriai taikytini visi šie argumentai, nors ir šiek tiek mažesniu laipsniu). „Nord Stream 2“ taip pat suteikia Rusijai infrastruktūrą Baltijos šalyse, o tai yra galimas pasiteisinimas, kodėl didinamos karinės pajėgos šiame regione. Tai kelia didelį susirūpinimą Baltijos šalims, Šiaurės šalims ir Lenkijai.
Antra, „Nord Stream 2“ padidins Europos priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Pašalindama iš grandinėlės tranzito šalis ir mokesčius, Rusija galės pasiūlyti savo pirkėjams mažesnę kainą. Tai bus gera žinia Vokietijos vartotojams – bent jau trumpą laiką.
Tačiau tokia priklausomybė nuo Rusijos prieštarauja Europos Sąjungos politikai, kuria per pastaruosius dešimt metų buvo siekiama įvairinti energijos išteklių tiekimą, ką galima paaiškinti ir saugumo sumetimais. Vienas iš šios politikos aspektų – reikalauti iš dujų tiekėjų didesnio atvirumo ir skaidrumo kainodaros srityje, kad būtų užtikrinta sąžininga konkurencija ir būtų galima kovoti su valstybės subsidijomis. Visų pirma dujų gavyba turi būti atskirta nuo dujų transportavimo.
Kaip pritaikyti šią taisyklę dujotiekiams, kurie ateina iš užsienio – tokiems kaip „Nord Stream 2“ – kaip tik ir buvo tariamasi šią savaitę. Vokietijos reguliavimo institucijos prisiims atsakomybę už ES rinkos reikalavimų įvykdymą.
Europos Komisija pasiliks dalį kontrolės – tai geriau negu nieko, bet Europos Komisijai vis dėlto teko daug kur nusileisti. Atrodo, kad Vokietijos kanclerei Angelai Merkel pigi energija yra vertingesnė už Europos saugumą. Tai beprotybė. Kaip Rusija jau pademonstravo 2006 ir 2009 metais, kai apribojo dujų tiekimą per Ukrainą, ji yra pasirengusi naudoti dujas kaip politinį ginklą.
Pagaliau „Nord Stream 2“ suardė Vakarų sąjungininkų vienybę, nuteikdamas Rytų Europos šalis prieš daugelį Vakarų Europos šalių ir įvarydamas pleištą tarp Europos ir Amerikos, kuri jau seniai priešinasi šiam dujotiekiui. Prezidentaujant Donaldui Trumpui, kuris nori, kad Vokietija importuotų amerikietiškas dujas, JAV gali pradėti taikyti sankcijas kompanijoms, kurios dalyvauja šiame projekte.
Trumpai tariant, „Nord Stream 2“ gali padaryti Ukrainą, Lenkiją ir Baltijos šalis mažiau saugias, pakenkti ES energetikos strategijai, suteikti Rusijai ginklą, kuriuo naudodamasi ji galės grasinti Vakarų Europai, ir pasėti nesutarimus tarp NATO sąjungininkių. Ponas V.Putinas tikriausiai mano, kad galimybė sukelti tiek daug problemų tik už 11 mlrd. JAV dolerių – puikus sandėris. Tačiau Europai tai yra tikri spąstai.
Kyla klausimas, kodėl Vokietija į juos pateko ir kodėl ji išsukinėjo rankas Prancūzijai, kad ši taip pat pakliūtų į šiuos spąstus. Nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą p. A.Merkel tapo viena iš tvirčiausių Rusijai spausti taikomų griežtų priemonių šalininkių. Galbūt Vokietijos verslininkų reikalavimai, sustiprėję po jos klaidingo sprendimo uždaryti Vokietijos atomines elektrines 2011 metais, nusvėrė visa kita. Galbūt yra ir niūresnių priežasčių. Savo koalicijoje ji remiasi socialdemokratais – tvirtais „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream“ 2 šalininkais. Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis šiuo metu yra „Nord Stream 2“ ir „Rosneft“ direktorių taryboje.
Niekas kol kas dar neįrodė, kad būtent šie veiksniai įtakojo Vokietijos politiką Rusijos atžvilgiu, tačiau daugelį vokiečių neramina tokia tikimybė. O p. V.Putinas su džiaugsmu sklaido šias abejones.
Parengė Leonas Grybauskas
