Per tą laiką užaugo ištisa karta, kuri gimtinėje neturėjo rankose kitokių pinigų, tik eurus.
Politinis elitas pavertė bendrą piniginį vienetą žemyno taikos projektu, kuris turėjo paspartinti politinės sąjungos plėtrą. O paprastiems Europos gyventojams, kurių nuomonės, aišku, niekas niekada neklausė, parodyti eurą kaip moralinį „vienybės, suvereniteto ir stabilumo simbolį“.
Tačiau labai daug žmonių nusivylė. Paskutiniu nevilties lašu tapo 2008 metų pasaulinė finansų krizė, kuri parodė, kad bandymas sukurti veiksmingą valiutą politikos pagrindu yra pasmerktas nesėkmei. Apie tai rašo Vokietijoje leidžiamo savaitinio verslo naujienų žurnalo „Wirtschaftswoche“ svetainėje vyriausias leidinio ekonomistas Malte Fischeris.
Pasirodė, kad užduotis tapti valiuta pagrindine šio žodžio prasme eurui yra neįveikiama.
Valiuta turi pagelbėti įveikiant išmėginimus, ji skirta stabilumui išsaugoti, praversti taupantiems. Euras neįvykdė nė vienos iš šių užduočių.
Jam nepavyko tapti veiksminga valiuta, nes be daugybę milijardų kainavusių gelbėjimo operacijų, kurias vykdė Europos centrinis bankas (ECB) ir atitinkamų šalių vyriausybės, bendroji valiuta jau seniai būtų patyrusi krachą.
Atsiskaitymo priemonė politikos intensyviosios terapijos skyriuje, kurios išgyvenimas priklauso nuo fiskalinio ir monetarinio dirbtinio kvėpavimo – tai ne valiuta, o liga, teigia straipsnio autorius.
Išsaugoti žmonių mokumą eurui taip pat nesisekė. Nuo jo kaip mokėjimo priemonės įvedimo gyventojų perkamoji galia mažėjo vidutiniškai 1,7 proc. per metus. Šiandien už eurą galima nupirkti beveik trečdaliu mažiau nei anksčiau.
Įvertinus pretenzijas euro efektyvumui ir gebėjimui palaikyti stabilumą, tenka pripažinti, kad euro projektas žlugo. O ir jo kūrėjams nepavyko įgyvendinti plano – suvienyti Europos.
„Euro krizės“ metu ginčas dėl bendros valiutos gelbėjimo paaštrino Europoje ir politinius prieštaravimus.
Kritikai paprastai aiškina euro nepajėgumą atlikti savo funkcijų tuo, kad gerovės lygis šalyse – valiutų sąjungos narėse smarkiai skiriasi. Ir šios šalys negali gerai jaustis gyvendamos po bendros valiutos stogu.
Bet tai labai paprastas paaiškinimas. Juk nėra esminių veiksnių, kurie trukdytų valstybėms, kuriose žmonių pragyvenimo lygis skirtingas, naudotis viena ir ta pačia valiuta, nežiūrint į nevienodas pajamas, ir tai nesukelia jokių ekonominių pasekmių. Lygiai taip pat neturtingos ir turtingos šalys gali naudoti tuos pačius pinigus savo sandoriams finansuoti.
Maža to, joms net naudinga naudotis viena ir ta pačia valiuta. Pinigai – tai savotiškas „tinklinis turtas“. Šiuo atveju kalbama apie turtą, kuris tuo vertingesnis atskiram žmogui, kuo daugiau žmonių juo naudojasi. Tuomet, kai visi žmonės naudojasi vienais ir tais pačiais pinigais, atskiras žmogus gauna iš to maksimalią naudą.
Juk tokiu atveju jis gali naudotis viena ir ta pačia valiuta visame pasaulyje, nepatirdamas bereikalingų išlaidų ir išvengdamas rizikos, susijusios su valiutos keitimu. Palikus valiutas konkuruoti laisvojoje rinkoje, kaip reikalauja Nobelio premijos laureatas Friedrichas Augustas von Hayekas (1899-1992), greičiausiai liktų viena plačiai pripažįstama pasaulinė valiuta.
Galima teigti, kad tai būtų tam tikra prekinė valiuta, kaip, pavyzdžiui, auksas ar kiti brangieji metalai.
Štai kodėl bendra valiuta efektyvumo požiūriu yra ekonominė pažanga. Taigi, euro šalininkai yra teisūs teigdami, kad bendra valiuta palengvina ekonominius sandorius, pašalina valiutų kurso pasikeitimo riziką ir leidžia išvengti išlaidų ją keičiant. Kiekvienas, kuris užaugo su euru, vargu ar gali įsivaizduoti, kad vykdamas į kitas Europos šalis turėtų išsikeisti pinigus.
Todėl pagrindinė valiutų sąjungos problema yra ne vieninga valiuta. Pagrindinė problema – vienoda palūkanų norma, kurią ECB naudoja eurui valdyti.
Įsivaizduokite laisvosios rinkos ekonomiką be įvairių šalių centrinių bankų manipuliacijų palūkanų normomis.
Tada rinkos palūkanų norma atitiktų žmonių preferencijas konkrečiu laiko momentu. Ir tai atspindėtų, kiek jie šiandien yra linkę vartoti. Kuo daugiau žmonių pageidauja vartoti greitai, tuo didesnė turi būti palūkanų norma kaip kompensacija, kad žmonės atsisakytų greito vartojimo ir taupytų.
Laisvosios rinkos sąlygomis palūkanų norma nusistovėtų tokiame lygyje, kuris atitiktų vidutines žmonių preferencijas tam tiktu laiko momentu ir subalansuotų taupymą ir investavimą, baigia savo straipsnį M.Fischeris.
Parengė Leonas Grybauskas
