Savaime suprantama, apsisuksite ir daugiau čia nebeužsuksite. Mat jeigu prekybininkui klientas nesvarbus, jis jo ir neturės. Bet ką daryti, kai tas prekybininkas yra valstybė, o jūs esate klientas, priverstas naudotis jos paslaugomis, kad ir kokios jos būtų?
Antai elektroninio mokesčių deklaravimo pradžia ir šįmet buvo tradicinė – sistema iškart ėmė strigti. Galima prašyti daugiau nei milijono gyventojų prisijungti vėliau, bet juk daugumai smalsu, kokius skaičius į deklaracijas surašė Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), antra, kas greičiau jas pateikia, tas anksčiau ir atgauna permokėtus pinigus.
Joks vartotojų antplūdis netrikdytų darbo, jei būtų pasimokyta iš ankstesnių metų klaidų, nes tokie trikdžiai deklaravimo pradžioje jau tradiciniai. Tačiau sistema, atrodo, nepatobulėjo.
Su nesklandumais tenka susidurti ir verslui.
Šią savaitę buvo sutrikusi išmaniosios mokesčių administravimo sistemos i.MAS veikla. VMI neliko nieko kita, kaip pratęsti pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų duomenų pateikimą nuo kovo 20 iki 25 dienos ir pažadėti, kad jokių baudų nebus taikoma.
Vis dėlto VMI elektroninėje erdvėje tvarkosi neblogai, kai palygini su kitų valdžios institucijų sukurtomis sistemomis, kurios lyg ir turėtų palengvinti administracinę naštą, bet sukelia vien kebeknę.
Dar nuo 2018-ųjų pradžios verslo įmonės turėjo pradėti naudotis Gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacine sistema (GPAIS). Tačiau ji buvo tokia šleiva ir kreiva, kad Aplinkos ministerija turėjo nukelti jos startą, kuris turėjo įvykti spalį, paskui atidėtas iki gruodžio.
Bet ištisus septynis mėnesius GPAIS nebuvo integruota su kitomis sistemomis, nors ja privalo naudotis dešimtys tūkstančių bendrovių. Dabar jos su nerimu laukia patikrinimų. Mat jeigu bus nustatyta neatitikimų, lauktų baudos. O klaidų tikrai bus, nors didžioji dalis jų tikrai ne piktybinės, o atsiradusios dėl prastai sukurtos GPAIS.
Tai jau pripažino ir ekonomikos ir inovacijų ministras V.Sinkevičius: „Gaila, kad sistema vėl parengta nepakankamai konsultuojantis su verslu ir nepakankamai atsižvelgus į jo poreikius. Jeigu informacinė sistema, kuri kainuoja labai didelius pinigus ir skirta itin dideliam ūkio subjektų skaičiui, tik sunkina gyvenimą, tai kelia labai daug klausimų dėl jos poreikio ir įgyvendinimo.“
Be to, verslas pasigedo ir specialių mokymų, kaip naudotis šia sistema, kuri net ir praėjusių metų pradžioje tik buvo baigiama kurti, nors į ją įmonės turėjo įkelti duomenis apie pernykščius gaminių, pakuočių ir atliekų likučius.
Įmonės buvo ir tebėra priverstos suktis pačios, dėl to patiria nemenkų išlaidų papildomai samdydamos darbuotojų.
Dar tragiškesnė – gydymo, medicinos įstaigoms ir farmacininkams skirta e.sveikata, kuri kuriama ir tobulinama net nuo 2005 metų. Projektas turėjo būti baigtas 2015-aisiais, tačiau sistemos naudotojai, nors jų gretos ir auga, tikrai negali patvirtinti, kad ji patogi ir palengvinanti darbą.
Pernai baigtas e.sveikatos auditas parodė, kad dalis lėšų, kurios iš viso siekė apie 40 mln. eurų, buvo panaudotos neracionaliai, rangovai buvo prastai prižiūrimi, dalis jų net buvo įdarbinti už sistemą atsakingame Registrų centre.
Negana to, trūkumams ištaisyti ir priežiūrai toliau tenka mesti milijonus eurų, nes sveikatos apsaugos ministras A.Veryga pareiškė, kad nauja sistema nebus kuriama, todėl reikės tobulinti turimą.
Pradėję naudotis sistema gydytojai ir farmacininkai ją įvertino prastai: per lėta, per sudėtinga, apkraunanti papildomu darbu.
Tiesa, spragos ir klaidos pamažu taisomos, bet iki tobulumo dar labai toli.
Lyg to būtų maža, pernai e.sveikatą sukrėtė skandalas – paaiškėjo, kad įmanoma pasidaryti specialią nuorodą, kuria pasinaudojus atsiveria pacientų duomenys. Buvo galima sužinoti ne tik vardus, pavardes, asmens kodus, bet ir gyvenamąją vietą, telefono numerius.
Spragą aptikęs kibernetinio saugumo specialistas D.Povilaitis tuomet sistemą sudirbo negailestingai: tokių pinigų, kiek buvo skirta, ji niekaip negali būti verta.
Ši klaida buvo ištaisyta greitai, bet niekas negali garantuoti, kad nebus rasta naujų.
Švelniai tariant, keistoka, kad valstybėje, kuri save pristato kaip spartaus interneto ryšio, IT specialistų ir finansinių technologijų („fintech“) šalis, dedasi tokie dalykai. Priežasčių, kodėl įvairios institucijos sukuria prastas sistemas, ne viena: nešvarūs pirkimai, per mažai konsultacijų su būsimais paslaugų naudotojais.
Tiesa, keistenybių yra ir privačiame sektoriuje. Sunku suvokti, kodėl Lietuvoje iki šiol neįmanomas nuolatinis atsiskaitymas tarp bankų – 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę.
O tuo nepatenkinti klientai jau senokai migruoja į tokias paslaugas teikiančias finansų įstaigas.
Tuo metu su valstybės institucijų sistemomis yra kitaip – nuo jų niekaip nepabėgsi, lieka tik susitaikyti su didžiuliais trūkumais.
O tai dar vienas įrodymas, kad valdininkai į gyventojus ar verslą žiūri kaip į statistinius vienetus, kurie privalo jiems paklusti. Nors turėtų būti atvirkščiai.
