Lūšnynai
Už tilto, įsupto į tinklinę tvorą, prasideda lūšnynai. Prieš tiltą – šunys, sudegusio kiosko liekanos ir dvi šiukliadėžės. Už šiukšlių dėžės 13-metė Estefany dažo aitvarą. Aitvarai – dažniausia lūšnynų vaikų pramoga. Juos gamina iš pakuočių ir sausų nendrių. Dar reikia virvelės.
Po tiltu – pakriaušė ir pridvisęs vanduo. Įkalnė nusėta šiukšlėmis, mergaitės brolis, 11 metų Jose, naršo po jas ieškodamas virvelės.
Vaikų mamai Marivel – 45-eri. Be Estefany ir Jose ji turi dar du. Anksčiau moteris gyveno labai gerai. Savos statybos name lūšnynuose, tačiau turėjo sodelį, augino vištų. Dar prieš trejus metus ji turėjo darbą – pirko ir pardavinėjo vaisius bei daržoves. Pirkėjų nestigo. 2016 m. viskas ėmė brangti, dingo daržovės, o po to – ir pinigai. Darbo neteko vyresnieji sūnūs. Prieš metus, per lūšnynuose kilusį gaisrą, sudegė jų namai.
Dabar penkių asmenų šeima gyvena valstybės suteiktame kambaryje. Laukia buto, kurį žadėjo N.Maduro.
Valgo du kartus per dieną. Ryžius, kruopas. Kartais – kiaušinių, tačiau jie labai brangūs.
Prie šiukšliadėžių šeimos mažieji Estefany ir Jose praleidžia visą savo nuo mokyklos likusią dienos dalį.
– Jūs ieškote maisto?
Ne, ką jūs! – kalba Marivel. – Mes ieškome kartono! Rūšiuojame, priduodame! Kartais gauname 2000, kartais – 5000. Ieškome daiktų: kartais pataisau, parduodu. Štai radau batus. Mes neimame maisto iš šiukšlyno!
Pastebiu, kad Estefany kažką greitai paslepia už nugaros. Tai supuvę sulipę bananai.
— Mums atiduoda maistą, kartais gauname monetų, – sako Marivel. – Čia labai ramus rajonas, jūs nustebsite. Ir mokykloje jų neskriaudžia. Mano vyriausioji duktė, kuri studijuoja vietos žurnalistikos fakultete, sako: „Kai pirmą kartą matai, kaip žmogus valgo tiesiai iš šiukšliadėžės... Ne ieško maisto, o pasilenkia ir valgo. Kažkas tavyje lūžta. Supranti – tai gali nutikti ir tau, tavo šeimai. Viskas tampa kitaip“.
Dvivaldystė
Bolivaro aikštė – pats Karakaso centras. Čia žalia, auga medžiai, pastatyti suoleliai, centre – tradicinė skulptūra su arkliu. Aplink aikštę – vyriausybės pastatai: Nacionalinė asamblėja, Kapitolijus, Mokslų akademija.
Dar 2016 m. opozicija, laimėjusi rinkimus, užėmė parlamentą. Nuo to meto priešiškos jėgos stengiasi viena kitą sunaikinti.
Asamblėja bandė surengti nacionalinį referendumą, kuriuo tikėjosi nutraukti N.Maduro įgaliojimus, boikotavo prezidento rinkimus. N.Maduro pamėgino Asamblėjos įgaliojimus perduoti Aukščiausiajam teismui, po to – Konstitucinei asamblėjai.
Pastatą, patį gražiausią visame Karakase, valdžia ir opozicija pasidalijo: parlamento sesijos kaip ir anksčiau vyksta ketvirtadieniais, tačiau iki pietų čia renkasi opozicija, po pietų – valdantieji. Per pietus salėje pakeičia vėliavą: Venesuela turi ne tik du prezidentus, du parlamentus, bet ir dvi vėliavas.
Gretimose gatvėse tvarkinga, parkuose šoka pagyvenę žmonės, veikia gatvės kavinės. Tačiau užsieniečių čia nėra – rajono prasta reputacija. Čia lengvai galite netekti rankinės arba būti areštuoti.
Būtent čia susitelkė administracijos darbuotojai, municipaliniai tarnautojai ir patys įvairiausi valdininkai. Visi jie – tvirčiausia N.Maduro režimo atrama.
Nuo pat sausio palapinėje nuo 8 val. 30 min. iki 5 val. 30 min. renkami praeivių parašai „už taiką, prieš įsiveržimą“. Parašus ruošiasi siųsti Donaldui Trumpui – kaip Venesuelos tautos balsą.
Ką tik parašą padėjusi 52-ejų moteris sako visada prijautusi H.Chavezui, o dabar balsavusi už N.Maduro.
„Tie protestai – tai labai blogai. Mes jau gyvename kritinėje situacijoje, kam dar labiau ją apsunkinti? Visi turi drauge dirbti, o ne atsiskirti. Ir negi tokia bloga valdžia? Mano artimasis sėdi invalido vežimėlyje – jam davė darbą. Mano duktė dirba Gynybos ministerijoje. Mano darbe – visi iš opozicijos. Bet galų gale mes visi – venesueliečiai. Visi laisvi galvoti, ką nori!“
Kiemsargė Delia Polina kur kas radikalesnė. Ji šluoja aikštę vilkėdama marškinėlius su N.Maduro logotipu.
Manau, jie bepročiai – opozicija, turiu omenyje. Buvo prezidento rinkimai, patys nėjo, todėl dabar neturi teisės išsišokti. O aš balsavau, šeima balsavo, visi balsavo! Maduro – Venesuelos prezidentas! Netekę atminties, nedėkingieji! Kas dėjosi, iki H.Chavezas atėjo į valdžią! Vaikai nelankė mokyklos, nes nebuvo už ką mokėti. H.Chavezas atėjo į valdžią – mokyklos tapo nemokamos, universitetai – taip pat.
Gyvenu Ruizo Pinedos rajone. Tai vakaruose. Pas mus ir Kubos, ir Venesuelos daktarai. Kas mėnesį – socialinės išmokos namų šeimininkėms! Pas mus daug gero, ačiū dievui!
Patys opozicionieriai turi socialinio draudimo korteles, lengvatas, gauna maisto davinius – jie patys gauna naudos iš režimo, su kuriuo kovoja.
Taip, mano alga – 18 tūkst. bolivarų. Na ir kas! Mes iš prezidento kas mėnesį gauname pilną maisto dėžę. Mes gauname netgi dvi dėžes, nes kartu prirašyta brolio šeima. Ir mums pakanka, ir mes nebadaujame!“
Nuo palapinės pasigirsta šūksniai – moteris oranžiniais marškinėliais atsisakė pasirašyti. Dar daugiau – pareiškė, kad dėl N.Maduro – vienos bėdos. Akimirksniu aplink ją susispiečia būrys.
— Keliuosi su aušra tik tam, kad nusipirkčiau maisto“, – aiškina moteris.
— Meluoji! — rėkia apkūni dama su ramentu.
— Vaikai kenčia! — tęsia moteris.
— Mūsų vaikai nekenčia! — atsako dama.
— Tai – didi šalis! — antrina ūsuotas vyriškis.
— Guaidó …
— Tegyvuoja Chavezas! — šaukia pro šalį praeinanti moteris.
— Tegyuoja Maduro! — atsišaukia minia.
Maduro neturi patirties, jis ne politikas, jis vairavo autobusą, — kalba moteris. — Čia nėra švietimo, medicinos, maisto! Jūs priklausomi nuo dėžių, kurias atsiunčia kiekvieną mėnesį! Anksčiau taip nebuvo! Valgėme vištieną, mėsą… Kas iš to, kad yra naftos, jei vaikai miršta.
— Ji meluoja! Meluoja! Melagė!
— Turime aukso, deimantų, o taip gyvename! —tęsia moteris.
— O tada ko čia iš Kolumbijos važiuoja?
— Turtingieji tenori jus išnaudoti, gerbiamoji. Bent literatūros paskaitytumėte.
— Ką tau Guaidó duos?
— Jau davė! Porą dolerių, kad čia šou surengtų!
Moteris pajuda per aikštę, minia – iš paskos.
— Pažiūrėk į Siriją, Palestiną…
— Ragana! Ji ragana, ji ragana, aš matau, matau!
Mane kažkas staiga sugriebia už alkūnės. Vyras rausva kepure sako: „Jūs verčiau eikite šalin. Žmonės tuoj paskambins valdžiai, kad atvažiuotų išsiaiškinti. Jūs užsienietė, kam jums visa tai? Geriau, leiskite, jums paaiškinsiu apie infliaciją! Aš – ekonomikos mokslų daktaras, mano žmona – rusė. Štai sinjora kalbėjo, kad dėl hiperinfliacijos kaltas veikiantis prezidentas. Tačiau kas yra infliacija, devalvacija, jei ne Pasaulio banko žaidimas? Žinote, kas valdo internetą? O visi valiutų kursai derinami per internetą...“
Siena
Kuo arčiau sienos su Kolumbija, tuo karščiau, medžiai pilki nuo dulkių, dirva – sausa. Kuo arčiau sienos, tuo mažiau to, ko Karakase – per akis: benzino.
Automobiliai eilėse stovi po tris dienas. Visos degalinės specializuotos: lengviesiems, sunkvežimiams, viešajam transportui. Prie benzinvežių patruliuoja policininkai. Benzinas pasienyje – tikri pinigai.
Pasienyje esantis San Antonio – paskutinis žingsnis. Čia pilnas bakas benzino kainuoja 0,33 centus. Už sienos – jau 20 JAV dolerių. Dabar čia atsiskaitoma Kolumbijos pesais – tai kur kas stabilesnė valiuta.
Iki krizės San Antonio buvo gyvas 50 tūkst. gyventojų miestas, prekeivių, turistų, kontrabandininkų, verslininkų meka. Dabar tai – tik pakelės stotelė. Įstaigos mieste – pradedant kavinėmis ir baigiant kirpyklomis – veikia nuo 12 iki 15 valandos. Sutemus jos atsidaro vėl – už 5 tūkstančius parduoda vietą žmogui miegoti ant grindų. Neturintys pinigų miega gatvėse.
Nuo 2013 m. Venesuelą paliko 3 mln. žmonių. Trys iš 102. Sako, kad skaičius sumažintas.
Per nendrynuose prakirstus takus per sieną rankomis velka produktus, vaistus, atsargines dalis, techniką. Iš Venesuelos – benziną. Perveda ir žmones. Tai kainuoja 50 tūkstančių.
Iš visos Venesuelos į pasienį važiuoja nėščiosios. Kolumbijoje jos gali nemokamai pagimdyti. Joms reikia dusyk kirsti sieną – tam, kad apžiūrėtų medikai, ir pačiam gimdymui.
– Tai – ne pasirinkimas, o būtinybė, – sako akušere abipus sienos dirbanti Patrizia Ruiz. – Vaikeliui gimus Kolumbijoje prasideda biurokratinis košmaras. Tačiau Venesueloje į gimdymo namus priima tik tokiu atveju, jei atsineši viską, ko gali prireikti. Natūralaus gimdymo atveju tai kainuoja apie 30 JAV dolerių, Cezario pjūvio – jau 100.
Daugelis San Antonio medikų dirba abiejose sienos pusėse. Jų alga Venesueloje – 12 tūkst. bolivarų arba 4 JAV doleriai (mažiau pragyvenimo minimumo), o kitoje sienos pusėje jie už konsultaciją ima 80 JAV dolerių.
San Antonio ligoninėje taip pat neveikia liftai, nėra generatorių, o nutrūkus elektros energijai operacijas medikai baigia pasišviesdami mobiliaisiais telefonais.
Pirmiausia, kas dingo užėjus krizei – kontraceptinės tabletės. Jų nėra. Kartais įmanoma gauti prezervatyvų – itin retai, itin brangiai. Pastoja vis jaunesnės. Vidutinis gimdančiųjų amžius San Antonio ligoninėje per trejus metus nuo 17 metų sumažėjo iki 13-15 metų. „Vaikai gimdo vaikus“, – sako ligoninėje dirbantis anesteziologas.
O dabar apie tai, kas mane sukrėtė labiausiai. Pusė mano pokalbininkių – sterilizuotos. Sterilizacija buvo ir iki krizės. Ją galėjo taikyti vyresnėms nei 35 m. moterims, turinčioms tris vaikus, o su ginekologo nurodymu – ir nesant šių sąlygų. Dabar išskirtiniais atvejais tapo visos. Vidutinis sterilizuotų moterų San Antonio ligoninėje amžius – 22 metai.
Tiesa, reikia ne tik pačios moters sprendimo. „Kad nebūtų pretenzijų, visada prašome parašą padėti ir vyrą, – sako Patrizia. – Jei sterilizuojama mergina iki 18 metų, prašome pasirašyti tėvus“.
Procedūra kainuoja 100 JAV dolerių. Tiek, kiek ir gimdymas. O ir įsigyti reikia beveik tas pačias priemones.
— Per pamainą vienas medikas gali sterilizuoti ir 15 moterų. Tik priemonių reikia.
Tačiau kaip teigia organizacijoje AVESA, sekančioje venesueliečių reprodukcinę sveikatą, sterilizacijos kokybė – itin žema. Ne visos moterys suvokia, kad sterilizuojamos visam gyvenimui.
2014 m. sterilizacija tapo federaline programa. Šiandien valstybė atsitraukė, tačiau aktyviai padeda tarptautinės organizacijos. Aktyviausia —„Rotary International“. Jos ataskaitose apie tai neužsimenama, tačiau Patrizia pasakoja, kad „Rotary“, padengia ne tik reikalingas medžiagas, bet ir medikams sumoka už nakvynę ir maistą kelionėse. Medikai važiuoja iš vietos į vietą, kur, iš anksto užsiregistravusios, jų laukia pacientės. Operuoja konvejeriu. „1,5 metų kartu su „Rotary“ organizavome turą. 45 pacientės per dieną. Ir 15 merginų su Dauno sindromu“, – pasakoja medikė.
Dabar San Antonio ligoninėje sterilizuojama po 60 moterų per mėnesį. Pačios moterys sako: labai baisu gimdyti. Niekas negali garantuoti, kad vaiką išmaitinsi. Niekas negali garantuoti, kad ateitis ateitis apskritai yra.
Abortus Venesueloje draudžia. Kolumbijoje – taip pat. Už abortą į kalėjimą sodina ir moteris, ir gydytojus.
Vis dėlto AVESA teigia: nors abortai neregistruojami, trijose klinikose, kurias organizacija stebi, kasdien atliekama po 11 abortų. Privačių klinikų „juodoje rinkoje“ procedūra kainuoja 300 JAV dolerių, valstybinėje – kaip susitarsi. Pigesnis ir populiaresnis metodas – tabletės, nuo kurių prasideda stiprus kraujoplūdis. Kartais ir nebesustabdomas.
Perėja
Siena su Kolumbija – tai tiltas virš Tačyros upės. Po apačia gausiai priaugę nendrių. Po dienos čia važiuos sunkvežimiai su humanitarine pagalba, kils mūšis, o berniukas sužalota galva rėks: „Kur amerikiečių armija?!“. Šaudys į orą.
Ant gretimo tilto sudegs du sunkvežimiai – su antibiotikais ir maistu. Sieną uždarys ir atidarys tik po trijų savaičių.
Dabar čia – dvi nesusimaišančios žmonių linijos. Vakaras, todėl kur kas daugiau grįžtančiųjų atgal. Žmonės neša paketus, lagaminus. Jie prikimšti tualetiniu popieriumi, pomidorais, mineraliniu vandeniu. Mėsą įvežti draudžiama – ją tįsia slaptais takais per nendrynus. Penktą valandą vakaro siena uždaroma – reikia spėti iki tol laiko.
Venesuelos pusėje – kariai. Nešulius iškrečia, kartais pasiima tą, kas krito į akį.
Kolumbijos pusėje – plakatas „Sveiki atvykę į Kolumbiją!“. Turguje vyriškis laikosi lazdos, aprištos moterų plaukais – juos superka. Gali pradėti naują gyvenimą plika, tačiau kišenėje turėdama 5 JAV dolerius. Iš rankų parduoda antibiotikus, nuskausminamuosius, vietos SIM korteles. Visi dirbantieji – venesueliečiai. Dabar Robertas – pardavėjas, kuris per dieną uždirba 20 tūkst. pesų. Tris kartus per dieną pas jį ateina savininkas – susirenka grynuosius. 3 tūkst. persų per dieną Robertas atiduoda už pastogę. Karakase vyras turi keturis sūnus. Visi jie, dėka tėvo, gyvi.
Nuo autobusų stotelės už turgaus prasideda Kelias – venesueliečiai pėstute eina į naująjį gyvenimą. Jie pėstute pereina Rytų Kordiljerą. Pakyla į kalnų orą, kuriame gyveno visą savo gyvenimą, miršta nuo pneumonijos, nusitrina kojas, susilaužo kaulus. Naktis leidžia prie laužų, nusilpusiuosius sunkvežimiais surenka vietiniai. Eina šeimomis, eina nešini kūdikiais. Perėję kalnus, dalis pasuka į Bogotą, Kolumbijos sostinę. Čia tampa pačia pigiausia darbo jėga arba papildo benamių armiją. Kai kurie keliauja dar toliau – į Čilę, Peru, Ekvadorą, kur tampa nelegalais.
Pasienio bažnyčios kieme per dieną išdalija 8 tūkst. porcijų vakarienės. Kąsnelis dešros, bandelė, ryžiai, sriuba. Du trečdaliai čia apsilankiusiųjų gyvena Venesueloje. Jie kasdien kerta sieną tik tam, kad gautų pavalgyti.
Pamačiau moterį, kuri pirmą kartą valgė vištieną. Marisela ką tik su dviem dukterimis – 2 ir 12 metų bei 11 mėnesių sūnumi kirto sieną. Ir jau rado darbą – pasienyje pardavinėja vandenį.
Už mėnesio algą nusipirko putplasčio šaldytuvą, uždirbo pirmuosius 4 tūkst. pesų ir netgi rado kur gyventi – vietą ant grindų už 3 tūkst. nakčiai. Namie liko vyras su dar šešiais vaikais – nuo 3 iki 16 metų.
Kolumbijos pusėje esančioje mokykloje iš 3,5 tūkst. mokinių 1,4 tūkst. – venesueliečiai. Jie kas rytą kerta sieną, kad pakliūtų į mokyklą, mat prasidėjus krizei Venesuelos pasienio mokyklose pamokos vyksta tik dukart per savaitę.
Vakarais Kolumbijoje visai kitaip nei kitapus sienos: gatvės pilnos žmonių, iš kavinių skamba muzika. Vietinių „La Guayabera“ vadinamame nedideliame rajonėlyje – kuklūs dviejų staliukų barai, greitojo maisto kioskai. Pasieniais – pulkai merginų. Joms 18-24 metai. Visos – venesuelietės.
Tina ir Vera čia nuo sausio. Tina išvyksta į Bogotą – pagimdė sesuo, reikia aplankyti, perduodi pinigų. Namie – tėvas ir trys broliai. Vera kaupia pinigus, kad vyktų toliau. Ji turi tris vaikus. Jauniausiajam – metai. Jis du mėnesius išgulėjo ligoninėje po lašinėmis. Vaikas neprivalgė.
„Po to ryžausi išvykti“, – sako moteris. Viską, ką uždirba, siunčia namo vyrui. Taupo bilietui į Čilę, tiki, kad ten yra darbo, gyvenimas.
Niekas čia nevažiavo tam, kad prekiautų savimi. Vyko pardavinėti arepų, plauti grindų, kepti duonos. Tačiau legalaus darbo negauna netgi vietiniai.
Už 20 minučių su klientu – 30 tūkst. pesų. 30 tūkst. pesų – tai beveik 10 JAV dolerių. Tai daugiau nei mėnesio alga Venesueloje. Per naktį paprastai būna 2-3 klientai.
Sasha, Britney, Anna, Neshly, Katy, merginų amžius — 21, 22, 18, 19, 24. Jos kasdien skambinai savo šeimoms. Šeimos žino, kad merginos prekiauja savimi. „Ir mums nėra ko gėdytis“, – sako Anna.
„Tik labai baisu“, – priduria Katy.
