Panašaus atvejo jau būta: ūkininkai, sukilę prieš valstybę, 2015-aisiais sulaukė jiems palankaus ES teisingumo teismo sprendimo.
Tada buvo pripažinta, jog ES direktyva, į kurią atsižvelgiant ūkininkams buvo smarkiai sumažintos tiesioginės išmokos, Lietuvai negaliojo. Todėl žemdirbiai atgavo 13 mln. nacionalinių išmokų, kurios jiems buvo nukirptos 2013-aisiais.
Tai – pavyzdys, kad nenuleidus rankų galima įrodyti savo teisybę, net jei tam prireikia kelerių metų. Pieno ūkių savininkai jau rengiasi bylinėtis su valstybe. Priežastis – rinką suvaržęs ir milijoninės žalos pridaręs Pieno įstatymas.
Nupjovė supirkimo kainas
13–14 euro centų, kai kuriems ūkininkams – dar mažiau.
Tiek buvo mokama už kilogramą pieno 2015-aisiais smulkesniems ūkiams. O vidutinė supirkimo kaina sukosi vos apie 0,2 euro už kilogramą.
Tuomet pieno krizė buvo suspaudusi visą ES. Antai 2015 m. rugsėjį, palyginti su 2014 metų vasariu, Lietuvoje pieno supirkimo kainos buvo kritusios daugiausia – net 45,6 proc., Latvijoje – 41,6 proc., Estijoje – 43,7 proc. Vidutiniškai ES supirkimo kainos buvo susitraukusios net ketvirtadaliu – 25 proc.
Būtent tada Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), vadovaujama „darbietės“ Virginijos Baltraitienės, sukurpė Ūkio subjektų, perkančių, parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, kuris galioja iki šiol ir yra vadinamas paprasčiau – Pieno įstatymu.
Laikydamiesi jo pieno perdirbėjai ir jo gamintojai nugyveno ketverius metus, nors padėtis šiame žemės ūkio sektoriuje smarkiai pasikeitė. Tačiau neseniai paaiškėjo, kad įstatymas, kuriuo įtvirtintas pieno kainų reguliavimas, prieštarauja ir Konstitucijai, ir Europos reglamentui.
Sulaukė teismo išvados
Pieno įstatymas ilgai kaitino ir pieno perdirbėjų, ir politikų emocijas. Keturiasdešimt parlamentarų dar 2016-aisiais paprašė Konstitucinio teismo (KT) ištirti, ar šis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai – ar jis nevaržo ūkio subjektų laisvės.
KT netrukus kreipėsi į ES teisingumo teismą (ESTT) dėl vadinamojo prejudicinio sprendimo. Kovą Lietuvą pasiekė šio teismo generalinio advokato Michalo Bobeko išvada.
Joje nurodoma, kad Lietuvoje galiojantis Ūkio subjektų, perkančių, parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas riboja sutarties šalių laisvę derėtis dėl pieno pirkimo kainos. Ji yra įtvirtinta ES reglamente dėl bendro žemės ūkio produktų rinkų organizavimo.
Išvadoje nurodoma ir tai, kad šalių teises varžo draudimas nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą: Lietuvoje įtvirtinta žaliavinio pieno supirkimo tvarka, draudžianti mokėti skirtingą kainą tos pačios grupės tiekėjams ir mažinti ją daugiau kaip 3 proc. be rinkos priežiūros institucijos leidimo, prieštarauja Europos Sąjungos teisei.
Šią generalinio advokato išvadą dar turės patvirtinti ESTT, o vėliau – ir Konstitucinis teismas.
Nori tik pataisyti
Gavus M.Bobeko išvadą Pieno taryboje kilo ginčų, kaip elgtis toliau. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad šis ES teisės aktams prieštaraujantis įstatymas, įtvirtinęs pieno kainų reguliavimą, kol kas nebus atšaukiamas – jį rengiamasi tik tobulinti.
Ir ūkininkai, ir pieno perdirbėjai negali suprasti, kodėl įstatymas apskritai paliekamas galioti. Svarstoma, kad valdžia galbūt baiminasi, kad panaikinus įstatymą teismai bus masiškai užversti bylomis dėl nuostolių, kurie, išankstiniais skaičiavimais, gali siekti dešimtis milijonų eurų, grąžinimo.
Žemės ūkio ministerija laikosi nuostatos, kad įstatymą reikia taisyti dėl kainų viešinimo ir didesnio skaidrumo – neva jai reikalingas teisinis „kainų komunikacijos“ įrankis.
Žemės ūkio viceministrė Ausma Miškinienė, kuri Pieno tarybos posėdžiui vadovavo pastarąjį kartą, teigė, kad, remiantis ministerijos teisininkų nuomone, įstatymas bus taisomas. Anot jos, teisinį pagrindą ir gali užtikrinti įstatymas.
Tai dar viena mįslė pieno gamintojams ir supirkėjams – kam to reikia, jei ŽŪM natūralaus pieno supirkimo kainas viešai skelbia kas mėnesį nuo 2015-ųjų?
Klaidos – nuo pat pradžių
Ko bijo Žemės ūkio ministerija, žūtbūt norėdama išsaugoti išpreparuotą Pieno įstatymą? Pasak pieno perdirbimo įmonės Vilkyškių pieninės vadovo Gintaro Bertašiaus, jau pati šio teisės akto idėja buvo klaidinga.
„Pieno įstatymas padarė daug žalos. Jei jau Lietuva apsisprendė eiti į rinkos ekonomiką, taip ir turėjo būti – rinka turėjo reguliuoti kainas. O kas nutiko pieno sektoriuje? Teisininkai jau pareiškė savo nuomonę, kad tai – pažeidimas, bent dalis įstatymo turės būti pakeista. Rinka juk svyruoja – tai krinta, tai kyla, o nuostolių turėjo ir pieno tiekėjai, ir jo perdirbėjai.
Įstatymas nustatė algoritmą, kad kainos vienu kartu negali kisti daugiau nei 3 procentus. Tačiau rinkoje buvo ir didelių šuolių. Vienu metu, kai pienas smarkiai atpigo, mes, perdirbėjai, negalėjome mažinti supirkimo kainos – turėjome atsiklausti Rinkos reguliavimo agentūros.
Ji nedavė tam leidimo, ko gero, dėl to, kad poveikį jai darė ministerija. Turėjome ir Konkurencijos tarybos, ir teisininkų išvadas, kad tas įstatymas pažeidžia bendras ES teisės nuostatas“, – sakė G.Bertašius.
Negalėjo sumokėti daugiau
Pasak pieno perdirbimo įmonės „Rokiškio sūris“ vadovo Daliaus Trumpos, šis įstatymas sukėlė didelį chaosą.
„Konkrečios žalos pinigais neskaičiavome – įmonė laikosi nuostatos, jog teisės aktų, kad ir kokie jie būtų priimti, reikia laikytis. Bet išties buvo suvaržytos pieno perdirbimo įmonių galimybės laisvai atlikti ūkines operacijas.
Juk pieno kainoms nustatyti turėjome gauti leidimus iš Rinkos reguliavimo agentūros, o ji nebuvo tam pasirengusi ir net neturėjo kompetencijos. Kita vertus, buvo atsiradę daugybė procedūrų, tikrinta, kaip keičiamos sutartys. Tiek mūsų žmonės tuščiai gaišo laiką, tiek pačios agentūros.
Įstatymas primetė tokią valią, kad kai kuriems ūkininkams, laikydamiesi jo nuostatų, turėjome mokėti mažiau, nei būtume galėję daryti, jei to teisės akto nebūtų buvę“, – sakė D.Trumpa.
Pateikė konkretų pavyzdį
Nors pieno gamintojai paprastai šnairuoja į perdirbėjus, jie ir patys pripažįsta, kad įstatymas įvarė žemdirbius į kampą.
Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė Juzefa Tamavičienė praėjusią savaitę „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad svarstoma pateikti ieškinį dėl patirtų nuostolių. Ji pateikė ir konkretų pavyzdį: ūkis, kuriame kasdien primelžiama po 500 kilogramų pieno, jį parduoda tik kas antrą dieną.
Tokiu atveju, ūkininkų nuomone, gamintojai turėtų būti priskirti tai grupei, kuri tiekia po toną pieno ir daugiau, o tokiems mokama didesnė supirkimo kaina. Tačiau pagal įstatymą jie priskiriami žemesnei grupei, todėl gauna mažiau.
Pauliukų žemės ūkio bendrovės vadovas ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos narys Andrejus Štombergas irgi tvirtino, kad dėl žaliavos pardavimo kainos turi būti deramasi laisvai, o žalio pieno kaina turi būti visiems vienoda, įvertinus jo kokybę, rodiklius, pristatymo kiekį ir transportavimo sąnaudas.
„Nė vienoje ES šalyje nėra pieno rinką reguliuojančių įstatymų. Ir nė vienoje kitoje Bendrijos valstybėje nekyla tokių problemų pieno sektoriuje kaip pas mus“, – sakė A.Štombergas.
