„Šiandien per Seimo BFK posėdį S.Jakeliūnas eskalavo vietos bankų vaidmenį dėl ekonomikos krizės ir nepagrįstai apibendrino savo išsakytas prielaidas. Komiteto tyrimas dėl krizės priežasčių dar nėra pasibaigęs, tačiau S.Jakeliūnas viešai skelbia vertinimus, nepateikdamas jokių įrodymų – nei dėl manipuliavimo, nei, kaip nuskambėjo šiandien, lupikavimo“, – naujienų agentūrai „Eltai“ teigė M.Zalatorius.
Pasak jo, S.Jakeliūnas „maišo priežastis su pasekmėmis“.
„Finansų krizę sukėlė ne Lietuvos ir ne Švedijos finansų sektorius. Finansų griūtis prasidėjo JAV, o ten sukeltas cunamis vėliau nuslinko per visą pasaulį. Natūralu, kad tai neaplenkė ir Baltijos šalių. Graikija ir Italija iki šiandien kuopia šio cunamio padarinius“, – sakė M.Zalatorius.
LBA prezidento teigimu, krizės metu pagrindiniai bankai į Lietuvos finansų sistemą įliejo beveik 3 mlrd. litų, dividendai mokami nebuvo, kapitalas nebuvo mažinamas, todėl apie jokį lėšų atitraukimą iš Lietuvos negali būti nė kalbos.
„S.Jakeliūno teiginiai, jog bankai manipuliavo VILIBOR, yra absurdiški. Be to, mano vertinimu, tokie vieši politiko pasisakymai daro spaudimą teisėsaugai – šiuo metu Generalinė prokuratūra svarsto, ar pradėti tyrimą dėl VILIBOR“, – teigė M.Zalatorius.
Pasak M.Zalatoriaus, S.Jakeliūno teiginiai, kad bankų VILIBOR kotiruotės skiriasi nuo 7 iki 17,5 proc. punktų, iliustruoja, kad skirtingi bankai buvo skirtingose situacijose, o pritraukti lėšų litais jiems reikėjo skirtingų išteklių.
„Platų skyrių tinklą turinčio banko negalima lyginti su vos keletą skyrių turinčiu užsienio banko filialu. VILIBOR kilo, kai krizė jau buvo apėmusi finansų bei nekilnojamojo turto rinką ir gamybos sektorių. Maža to, kvestionuoti valstybės obligacijų kainą, veikiamą pasiūlos ir paklausos dėsnių, reiškia iš esmės abejoti rinkos ekonomika“, – sakė M.Zalatorius.
LBA taip pat pažymėjo, kad politikoje nedalyvauja.
Kaip jau skelbta, BFK pirmininkas komisijos posėdžio metu citavo Lietuvos banko pateiktą medžiagą, skirtą tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus pasirengimui vizitui į Švediją, susitikimui su Švedijos ministru pirmininku.
„Visai bankų sistemai, kartu ir ekonomikos augimui, didelę įtaką darė didžiausi Švedijos bankų valdomi dukteriniai bankai Lietuvoje, kurie vykdė aktyvią kreditavimo politiką. Tačiau 2008 m. antroje pusėje, ypač gruodį, kai kurie Švedijos bankų kontroliuojami dukteriniai bankai Lietuvoje gerokai apribojo kreditavimą, taip skatindami ekonomikos lėtėjimą.
Gerokai išaugusios tarpbankinės palūkanų normos neigiamai veikia skolininkų finansinę būklę per išaugusias paskolų tvarkymo išlaidas, lemia stipriai sumažėjusį tarpbankinės rinkos aktyvumą, dėl to labiau kenčia mažesni vietiniai bankai, šiuo metu susiduriantys su lėšų pritraukimo iš užsienio problema. Pagal galiojančią VILIBOR apskaičiavimo tvarką, iš 5 bankų, pagal kurių skelbiamas palūkanų normas skaičiuojamas VILIBOR, net 4 bankai yra iš Skandinavijos. Kyla abejonių, ar bankų nustatyti rizikos priedai yra pagrįsti“, – dokumentą citavo S.Jakeliūnas.
Pasak jo, VILIBOR kėlimo analizės grafikas rodo, kad VILIBOR susijęs su valstybės skolinimosi kaštais – Vyriausybės vertybinių popierių aukciono palūkanų ryšys su VILIBOR buvo labai glaudus.
„Bankai ne tik kėlė būsto ir kitų paskolų kainą, manipuliuodami, dabar jau teigiu, VILIBOR, bet ir Vyriausybės skolinimosi kaštus. Visi mokesčių mokėtojai mokėjo tai, ko reikalavo komerciniai bankai. Jie ir sukėlė krizę. Bankai lupikavo krizės metu iš valstybės ir iš žmonių“, – sakė S.Jakeliūnas.
„Jokie įstatymai nebuvo pažeisti, bet VILIBOR metodika buvo ydinga, juo buvo manipuliuojama, todėl jo taikyti paskolų kainodaroje dėl to nebuvo galima“, – pridūrė BFK pirmininkas.
Pasak S.Jakeliūno, platinant Vyriausybės obligacijas, emisijos buvo leistos nuo 2009 m., o palūkanos siekė beveik 10 proc., tačiau papildomų emisijų brangimui įtaką padarė pavėluotas „Snoro“ banko uždarymas.
„Vienos emisijos papildymas vyko 2011 m. lapkritį. Palūkanos, kuriomis buvo išplatinta papildoma emisija, buvo 9 proc. aukštesnės, nei 2011 m. kovo mėnesį. Labai reikėjo pinigų, – ką pasiūlo, už tiek ir skolinasi. „Snoro“ pavėluotas uždarymas prisidėjo ir prie palūkanų, Vyriausybės skolinimasis taip pat brango, nes buvo priimami sprendimai“, – teigė S.Jakeliūnas.
„Mūsų mokamos palūkanos yra didžiausios euro zonoje“, – pridūrė BFK pirmininkas.
Jis taip pat teigė, kad komerciniai bankai užsidirbo iš krizės, skolindami Lietuvai brangiau.
„Lietuvai gavus 2 mlrd. eurų paskolą, po mėnesio bankai savo klientams pardavė obligacijas ne už 7,6 proc., o už 6,5 proc. Lietuva moka iki šiol palūkanas, nes tai 10 metų obligacijos. Per tą mėnesį bankai obligacijų platintojai užsidirbo 250 mln. JAV dolerių“, – teigė S.Jakeliūnas.
BFK išvadose pažymima, kad Lietuvos sprendimas nesikreipti finansinės paramos padidino viešojo sektoriaus išlaidas ir tuo pačiu pablogino suminį viešojo sektoriaus balansą maždaug 1,9 mlrd. ir neigiamai veiks šiuos rodiklius iki pat 2022 metų, kai bus išpirkta paskutinė ilgo laikotarpio ir didelio pelningumo obligacijų emisija.
Teigiama, kad apie 1,1 mlrd. eurų palūkanų Finansų ministerijai nepagrįstai buvo priversta sumokėti „Sodra“ ir tuo pačiu senatvės pensininkai, dar 800 mln. eurų palūkanų permokėjo pats Valstybės biudžetas.
Komisijos manymu, 2009-2012 metais priimti sprendimai skolintis valstybės vardu vien komercinėmis sąlygomis galėjo pažeisti viešąjį interesą, nes, nepriėmus geriausių įmanomų finansinių sprendimų, valstybei ir jos piliečiams buvo padaryta didelio masto (apie 2,1 mlrd. eurų dydžio) žala.
BFK išvadų konstatuojamajai daliai pritarė.
Seimo BFK atlieka tyrimą, kuriuo siekiama ištirti, kokią įtaką Lietuvos viešųjų finansų būklei 2009-2010 metais ir vėliau turėjo 2005-2008 metais vykdyta prociklinė biudžeto politika. Parlamentinio tyrimo metu aiškintasi, ar krizės metu Vyriausybė turėjo galimybių skolintis iš tarptautinių institucijų pigiau, negu tai darė 2009-2012 metais. BFK taip pat tiria, kokią įtaką 2009-2010 metų krizei Lietuvoje turėjo šalyje veikiančių stambiųjų komercinių bankų skolinimo politika ir sprendimai.
Tyrimo išvadų pristatymas Seime atidėtas iki spalio 31 d.
