Vis dėlto mieliausias paros laikas jai ateina tuomet, kai kūrėja sėda rašyti knygos apie kavinės savininkės nuotykius, kurioje, anot jos pačios, bus ir praktinių patarimų.
Nenuostabu, nes jos socialinio tinklo paskyra jau sulaukė daug gerbėjų.
– Lietuvoje kone kasmet koks nors dainininkas ar vakarėlių liūtas atidaro kavinę, kuri netrukus bankrutuoja. Tačiau poetų, atrodo, dar nebuvo. Kaip jums atrodo, kodėl kartais toks verslas neišdega? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo N.Abrutytės.
– Pirmiausia reikia labai gerai apskaičiuoti išteklius. Kai tik atidariau savo kavinę, pamačiau, kad būtinai reikia įsigyti tą ir aną, daug ką įrengti.
Todėl būtinas geras buhalteris, kuris skaičiuotų tavo biudžetą. Kad bent per pusmetį galėtum susigrąžinti išlaidas. Užteko, kol supratau, kad pirkti reikia tik tai, be ko tikrai neįmanoma apsieiti. Vienas pirmųjų mano pirkinių buvo žvakidė.
– Kaip apskritai atėjo į galvą mintis imtis tokio verslo?
– Aš įsigijau kavinę iš lietuvio, kuris po pusmečio apskaičiavo, kad ji neduoda pajamų, – žmogus daug dirbo ir nieko neuždirbo. Jis dejavo, kad nieko nenusimano apie kavinių verslą, be to, privalo grįžti pas sergantį tėvą jo slaugyti.
Atėjau pasižiūrėti – kavinė sausakimša, net eilutė susidariusi prie baro, visi perka sumuštinius, beigelius. Meniu – daugybė pasiūlymų, nes danai labai mėgsta, jei perkančiam sumuštinį kava ar sultys patiekiamos nemokamai.
Niekaip nesupratau, kodėl nėra pelno, – juk tiek lankytojų! Prašiau parodyti buhalterijos knygas – kiek uždirba, kiek išleidžia, kiek lieka. Pažadėjo tai padaryti. Tapome kone bičiuliais, todėl visų sąskaitų taip ir nepasižiūrėjau.
Kavinė yra pačiame Kopenhagos senamiestyje, tarp daugybės bažnyčių, kur visada labai daug žmonių. Tik po to, kai ją įsigijau ir pradėjau pati dirbti, pamačiau, kiek viskas kainuoja ir kiek lieka tai pardavus. Supratau, kad privalau viską keisti.
Nuolatinių lankytojų buvo daug, tačiau teko jiems paaiškinti, kad negaliu ir toliau pardavinėti sumuštinių už savikainą. Kai kuriems klientams palikau senąją kainą, bet perspėjau, kad gėrimų nemokamai nebegaliu pasiūlyti. Tokie klientai išėjo ir nebesugrįžo.
– Nepagalvojote, kad gal geriau buvo prekiauti pigesniais sumuštiniais, bet turėti daugiau lankytojų?
– Visiškai teisingai. Bet kai susipažinau su buvusio savininko buhalterija, pamačiau, kad jis iš tikrųjų nieko neuždirbdavo. Prekiavo už savikainą.
Dirbo daug, o jam likdavo 500 eurų per mėnesį. Danijoje tai labai mažai.
Aš kuriu kitokią kavinę – organizuoju joje paskaitas, susibūrimus, renginius. Pigu joje negali būti, juolab kad vienam žmogui neįmanoma aptarnauti daug klientų.
Pirmus du mėnesius neturėjau automobilio, tad kasdien vežiojau pirkinius iš prekybos centro dviračiu su priekaba. O Kopenhagoje dažnai lyja.
– Ar anksčiau turėjote panašaus verslo patirties?
– Išsiskyrusi su gyvenimo draugu pradėjau svarstyti, kaip gyvensiu viena. Esu baigusi virėjų kursus, turiu įvairių diplomų.
Turėjau savo santaupų, nors didesnę dalį reikalingos sumos pavyko pasiskolinti.
Anksčiau pusę metų dirbau rusų restorane. Jis buvo atidarytas itin iškilmingai – savininkas, iki tol rengęs labai populiarias keliones į Rusiją ir Ukrainą, pasikvietė ambasadorius, jie perkirpo juostelę. Tiesa, skubėdamas nepabaigė visų darbų, kuriuos buvo būtina atlikti, kad restoranas sėkmingai veiktų.
Man pavyko ten įsidarbinti, nes reikėjo barmenų, mokančių rusų kalbą. Nė vienas padavėjas neturėjo jokios patirties.
Savininkas taip rūpinosi restorano įvaizdžiu, kad visiškai nekontroliavo to, kas vyksta jo viduje. Darbuotojai skaniai maitinosi ir nuolat ragavo degtinę, barmenai klientus aptarnaudavo girti.
Prieš tai buvau dirbusi ir restorane, kurio savininkė amerikietė stebėdavo ir kontroliuodavo viską. Pavargdavau nuo jos žvilgsnio, bet supratau, kad taip ir turi būti.
Vis dėlto daugiausia patirties įgavau nuo to laiko, kai pradėjau dirbti savo kavinėje.
– Ar buvo kokių nors klaidų, iš kurių galima pasimokyti?
– Pirmoji klaida, kurią padariau atidariusi savo kavinę, – įdarbinau vargšę moterį. Likimas man atsiuntė graikę mokslininkę, kuri maldavo darbo.
Pagailėjusi labai greitai pasigailėjau. Kelis mėnesius neturėjau jokių pajamų – Danijoje tokie dideli mokesčiai, kad mėnesio pabaigoje man tekdavo sumokėti viską, ką uždirbau.
Apsirikau ir su buhalteriu – kolegos iš rusų restorano vis gyrė, kad žino labai lojalų klientams apskaitininką.
Jis iš pradžių mane nudžiugino sugrąžinęs daug mokesčių pagal kavinės pirkimo sutartį.
Bet vėliau nesupratau, ką jis veikė, ir labai nustebau, kai už paslaugas paprašė sumokėti keturis tūkstančius eurų, nors liko daugybė į apskaitą neįtrauktų, nesuskaičiuotų sąskaitų.
Ilgai negalėjau jam prisiskambinti, kol galų gale sužinojau, kad jis sėdi kalėjime.
Todėl visiems patarčiau geriau samdyti tokį buhalterį, kuris žino tos įstaigos biudžetą ir ima nuolatinį užmokestį.
– Teko girdėti, kad jau rašote knygą apie savo verslą?
– Rašau. Jau žinau, kad knyga vadinsis „Neringos kavinė“. Tai bus elgesio taisyklių vadovas pradedantiems savo verslą. Bet kartu ir romanas.
Lietuvoje rūpinuosi užsakyti iškabą „Neringos kavinė“ – mano įstaiga užregistruota būtent šiuo vardu. Tikiuosi, kad ji bus panaši į tą „Neringą“, kuri taip ilgai veikė Vilniuje. Iki šiol ten kabėjo iškaba „Sankt Peders Cafe“ (išvertus iš danų k. Šventojo Petro kavinė).
– Tačiau ar pakeitus pavadinimą danai eis į Neringos kavinę?
– Esu šiek tiek žinoma Danijoje, čia išleidau poezijos knygą, savo sudarytų esė rinkinių.
Vis dėlto sieksiu, kad Neringos kavinė Kopenhagoje taptų menininkų susibūrimo vieta. Ten kviesiu rašytojus, mokslininkus, rengsiu susitikimus.
Be to, savo kavinėje pardavinėju anksčiau įsigytus rūbus, kurių nebenešioju. Tame kvartale daug vintažinių parduotuvių, ateina daug pirkėjų. Jei turi garsių prekės ženklų drabužių, atsiranda kone nuolatinių klientų.
– Vis dėlto gal jau dabar galite patarti, ko nedaryti pradedantiems verslą?
– Kai to imiesi, labai greitai atsiranda visokių žmonių, kurie neva nori tau padėti. Iš karto reikia jiems sakyti: „Ačiū, ne.“
Jie tik bando tau įsiūlyti įvairių paslaugų ar įrangos esą už labai gerą kainą. Geriau jau patys ieškokite, kur pigiai įsigyti.
Dėkui Dievui, laiku sustojau, kai atsirado meistrų, siūlančių dirbti išsimokėtinai. Tuomet dar nežinojau, kad kavinė ne iš karto įsivažiuos.
– Ar teko keisti ir valgiaraštį?
– Iš pradžių nieko nekeičiau. Bet kartą į mano kavinę atėjo rusų gidė ir sako – atvesime daug turistų, padaryk daug daniškų sumuštinių, nes jie tokių pageidauja. Padariau gausybę, tačiau tie turistai tądien neatėjo ir visą tą kalną teko suvalgyti pačiai.
Kavinės lankytojai jų nepirko, nes tie sumuštiniai nebuvo įrašyti į meniu. Tai paskatino mane nukabinti valgiaraštį nuo sienos ir pradėti jį keisti. Laikui bėgant pajutau, ką perka klientai, ką apsimoka jiems siūlyti.
– Ar Danijoje griežti inspektoriai, prižiūrintys švarą ir tvarką?
– Labai. Kai atidariau kavinę, jau kitą dieną atėjo tikrinti. Visiškai nebuvau pasiruošusi. Bet elgiausi ramiai, turėjau išklausytų paskaitų sertifikatus. Jie nieko įtartina nerado, visą laiką šypsojosi ir dabar ateina maždaug kartą per metus.
Svarbu viską tvarkingai sudėlioti į vietas ir atminti, kad nieko negalima dėti ant grindų. Taip pat plauti rankas dezinfekciniu skysčiu atskiroje kriauklėje – kitoje nei plaunami indai.
– Ar lieka laiko eilėraščiams rašyti?
– Tikrai lieka. Kai nėra klientų, tarp įtempto darbo valandų atsidarau kompiuterį ir skaitau arba rašau.
Tik šiuo metu rašau ne eilėraščius, bet kalbą – ją sakysiu teisme, į kurį kreipėsi buvęs kavinės savininkas. Įsigijus iš jo verslą patalpų savininkai nesutiko man jų nuomoti, teigė, kad neturiu pakankamai pajamų. Man teko pasisamdyti advokatą ir po ilgų derybų jie sutiko išnuomoti, jei iš anksto sumokėsiu už metus.
Likusi be pinigų nebeturėjau iš ko grąžinti buvusiam savininkui jo sumokėto pusės metų užstato už patalpų nuomą.
Draugiškai sutarėme, kad atsiskaitysiu, kai įsivažiuos verslas, įsibėgės turizmo sezonas. Bet jam trūko kantrybė ir jis padavė mane į teismą.
Apie kūrėją
N.Abrutytė, gimusi 1972 metais Neringoje, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena Kopenhagoje.
Lietuvoje „Baltos lankos“ ir Rašytojų sąjungos leidykla yra išleidusios tris jos poezijos knygas. Taip pat išėjusios trys vertimų knygos.
N.Abrutytės eilėraščiai išversti į anglų, graikų, danų, baltarusių, suomių, italų ir kitokias kalbas.
