Keturis šalies kurortinius miestus ir penkias kurortines vietoves vienijančios Lietuvos kurortų asociacijos vadovo dvejų metų kadenciją baigiantis Darius Jasaitis pasidžiaugė, kad kurortuose padaugėjo poilsiautojų, atsirado naujų objektų, jau suplanuoti kiti.
Tačiau nedidelių kurortinių miestų biudžetai ir toliau planuojami pagal gyventojų skaičių ir šių lėšų neužtenka nei esamai infrastruktūrai prižiūrėti, nei jai plėsti.
– Smagu, kad pastaruoju metu valdžios požiūris į kurortus keičiasi.
Kurortiniai miestai, kurortinės vietovės gauna daugiau lėšų iš valstybės investicijų programos, statomi nauji objektai vertinant paraiškas Europos Sąjungos finansavimui gauti, o konkuruojant su kitomis savivaldybėmis kurortams automatiškai pridedama 10 balų.
Tačiau mes iki šiol šalies valdžiai vis dar nepajėgiame įrodyti, kad kurortai yra specifiniai miestai ir jų biudžetai turi būti sudaromi pagal visiškai kitą principą – neatsižvelgiant į gyventojų skaičių, – teigė D.Jasaitis.
– Kuo kurortai yra išskirtiniai, palyginti su kitais miestais?
– Pirmiausia – pertekline infrastruktūra, kuri reikalinga poilsiautojams, bet nebūtinai vietos gyventojams.
Pavyzdžiui, Nidoje reikia prižiūrėti dešimt takų ir keliukų, vedančių jūros link, nors keliems šimtams nidiškių pakaktų ir vieno.
Kodėl Palanga turi išlaikyti dideliam miestui pritaikytus vandentiekio ir nuotekų valymo pajėgumus, kurie nė 20 tūkst. gyventojų neturinčiam kurortui didesnę metų dalį nereikalingi?
Kurortai vasarą aptarnauja šimtus tūkstančių žmonių, bet biudžetinį finansavimą gauna tik pagal nuolatinių gyventojų skaičių.
– Negi didesnei infrastruktūrai išlaikyti kurortams papildomai lėšų nepridedama?
– Papildomai kelių priežiūrai kurortams šiais metais padalinta apie 2,4 mln. eurų. Štai ir visa privilegija.
Pinigai dalijami pagal praėjusių metų viešbučių užimtumą skaičiuojant lovadienius.
Į šią statistiką neįtraukiami svečių namai ir privatus sektorius, kuriame, pavyzdžiui, Palangoje, per vasarą apsistoja du trečdaliai visų poilsiautojų.
Supjausčius šį nedidelį pyragėlį, pavyzdžiui, Neringos keliams asfaltuoti papildomai teko tik 157 tūkst. eurų.
O per metus esamų kelių priežiūrai – valyti juos žiemą, duobėms užtaisti, gatvių žymėjimui atnaujinti – išleidžiame per 400 tūkst. eurų.
Todėl norėdami ką nors pasistatyti, rekonstruoti gatvę kurortų merai beveik kiekvieną savaitę priversti važinėti į Vilnių ir vaikščioti po ministerijas su ištiesta ranka.
Tačiau lėšų neskiriama, jei nėra parengto projekto, o projektuodami iš savo skurdaus biudžeto mes švaistome pinigus, nes nežinia, kada šis projektas bus finansuojamas.
– Ar patys kurortai negali papildomai užsidirbti?
– Kaip juokauju, mums tenka tik garbė, kad poilsiautojai mus pasirenka, ir jų paliekamos šiukšlės.
Kurortai tiesiogiai iš poilsiautojų uždirba tik rinkdami vadinamąjį pagalvės mokestį, o Neringa – dar ir už įvažiuojančias transporto priemones. Tai visos tiesioginės pajamos nuo atvykstančių poilsiautojų srauto.
Iš tiesų kurortai net neturėtų būti suinteresuoti didesniu poilsiautojų skaičiumi, nes jų biudžetai nuo to nepasipildo, o papildomai kainuoja išvežti padidėjusį šiukšlių kiekį, tvarkyti viešuosius tualetus, taip pat išlaikyti skęstančiųjų gelbėjimo tarnybas.
– Kokią išeitį siūlo Kurortų asociacija?
– Reikėtų kurortams kasmet numatyti nuolatinį ir įstatymu garantuojamą biudžetinį finansavimą, kurio pakaktų ne tik esamai infrastruktūrai prižiūrėti, bet ir kurti naują.
Galima būtų kurortuose palikti vieną ar du čia surenkamo pridėtinės vertės mokesčio procentus.
Tai tiesiogiai sietųsi su poilsiautojų srautais ir kurortuose veikiančių įmonių apyvarta. Bet čia jau kito Kurortų asociacijos vadovo, kurio rinkimai vyks po savaitės, uždaviniai.
