Prieš penkerius metus Kauno savivaldybės skelbtus konkursus laimėjusios
privačios bendrovės „Kautra“ vadovai tikėjosi, kad keleiviai įvertins
kelionės naujais mikroautobusais privalumus, tačiau labai greitai
nusivylė rezultatais.
Paaiškėjo, kad kauniečiai už patogumą nenori mokėti ir tuo nereikėtų
pernelyg stebėtis. Dauguma jų renkasi pigių skrydžių bendroves kelias
valandas trunkančiai kelionei, o pusvalandį perpildytame autobuse galima
ir pastovėti.
Vienam didžiausių šalyje keleivių vežėjų – „Kautrai“ maršrutinių taksi
verslas Kaune – labai jau menkas pajamų šaltinis, kuris tik kėlė
rūpesčių ir kūrė nuostolius. Verslininkai prašė miesto savivaldybės
skirti finansinę paramą keleiviams vežti, tačiau išgirdo neigiamą
atsakymą.
„Kautros“ maršrutinius taksi miesto gatvėse pakeis savivaldybės valdomos
įmonės „Kauno autobusai“ transporto priemonės. Jos vadovai žadėjo, kad
rudenį turėtų pasirodyti ir mažos talpos autobusų, kurie primins
įsimintiną mikroautobusų erą Kaune.
O ji paliko ryškų pėdsaką miesto transporto istorijoje. Kiek daugiau
kaip prieš dešimtmetį Kauno gatvės priminė vadinamųjų bulių kautynių
lauką, kuriame pagrindiniai veikėjai buvo mikroautobusų vairuotojai.
Bilietų keleiviai beveik niekada negaudavo, pinigai likdavo vairuotojų
kišenėje, o tokių įmonių vadovai taip pat skųsdavosi, neva dirbti Kaune
nuostolinga.
Apsiginklavę radijo ryšio priemonėmis vairuotojai dalydavosi
informacija su kolegomis apie artėjančius konkurentus ir mėgindavo juos
aplenkti ties sankryžomis ar šviesoforais. Jeigu toks planas
nepavykdavo, dar likdavo galimybė tai padaryti tiesiame kelyje. Tuomet
jau viską nulemdavo variklio galingumas.
Kai ant šaligatvio stovintis žmogus ištiesdavo ranką, pasigirsdavo
stabdžių cypimas, o vairuotojas atlikdavo manevrą, kuris nepadarytų
gėdos net ralio meistrui.
O mikroautobuso keleiviai? Ai, keleiviai... Jie atlikdavo kėglių
vaidmenį. Mėlynės ant galvos, žaizdos ir net rankų lūžiai buvo
nuolatiniai tokių lenktynių padariniai.
Keisčiausia, kad kauniečiams labai patiko tokios transporto priemonės.
Aišku, tik tiems, kurie nepakliūdavo į ligoninę. Tik po kelių tragiškų
susidūrimų imta svarstyti, kad chaosą Kauno gatvėse reikia kažkaip
suvaldyti.
Keleiviai stojo piestu prieš permainas, nes juk nepaprastai malonu, kai
dėl tavo lito (0,29 euro cento) vyksta tokios grumtynės.
Kodėl išvis buvo leista tam chaosui atsirasti, juk visose civilizuotose
Europos šalyse keleiviai vežami tik įprastais miesto autobusais?
Kauno valdžia sprendimą įsileisti į rinką mikroautobusus aiškino
nesugebėjimu įsigyti gana brangiai kainuojančių autobusų ir
troleibusų. Šis maldą primenantis paaiškinimas išliko iki šių dienų.
Menka paguoda, kad kituose didžiuosiuose šalies miestuose situacija
labai panaši.
Kai įlipęs į troleibusą pamatai užrašą, kad stiklas pagamintas dar
tuometėje Čekoslovakijoje, nepalieka jausmas, kad Kauno viešasis
transportas užsiliko XX amžiaus pabaigoje, nes į Vakarus nuo Lietuvos
tokias griuvenas galima išvysti tik muziejuje.
Jų netinkamumas naudoti išryškėjo pastarosiomis savaitėmis, kai oro
temperatūra dažnai viršijo 30 laipsnių ribą, mat keleiviai tiesiog alpo
nuo kaitros. Dar keisčiau, kad keleivius bandoma išvirti net ir tose
transporto priemonėse, kuriose įrengtos oro kondicionavimo sistemos.
Galbūt „Kauno autobusų“ vadovybė nurodė vairuotojams taupyti degalus ir
akumuliatorius?
Užsakytos naujų autobusų ir troleibusų partijos tik iš dalies pagerins
situaciją mieste. Reikia ne tik naujesnių transporto priemonių
keleiviams vežti, jų reikia gerokai daugiau. Tik tuomet bus galima
kalbėti apie patogų viešąjį transportą.
Arba rinktis kitą sprendimą. Mažinti autobusų bei troleibusų skaičių, o
kur nors miesto centre pastatyti daugiaaukštę automobilių stovėjimo
aikštelę, kurioje kauniečiai už simbolinį 1 euro per dieną mokestį
galėtų palikti savo transporto priemonę.
Tokiam projektui reikėtų gerokai mažiau išlaidų, gatvėse sumažėtų
stovinčių automobilių, o „Kauno autobusų“ vadovybei nereikėtų rūpintis
vairuotojų paieška ir transporto priemonių priežiūra. Neturintiems
automobilio – taksi ir pavėžėtojų paslaugos.
Gal toks sumanymas padėtų išspręsti problemą, kuri jau tris dešimtmečius
tapo neįveikiama užduotimi Kauno valdžiai.
„Laikinoji sostinė“
