Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, šiemet per sausį – gegužę iš Lietuvos išvyko 15 996 nuolatiniai mūsų šalies gyventojai. Užtat imigravo 18 893 žmonės, o tai 1,6 karto (apie 7 tūkst. gyventojų) daugiau, nei per tą patį laiką grįžusių namo pernai. Dauguma – per 60 proc. šiemet grįžusiųjų yra Lietuvos piliečiai.
Sociologas Boguslavas Gruževskis neabejoja, jog teigiamas migracijos saldo yra ne nauja tendencija, o pernai prasidėjusio proceso tęsinys.
Tačiau ir tie žmonės, kurie dar nesiveržia į gimtinę, turi svarių argumentų.
Namo sugrįžta atostogų
Salantų kavinėje „Pakanutė“ – ankšta. Tai – vieta, kurios neaplenkia nei savi gyventojai, nei turistai. Važiuoja pavalgyti į ją specialiai. Emigrantai, pasirodo – taip pat.
„Atostogos. Su šeima papietauti į Salantus atvažiavau iš Telšių rajono. Tai gera vieta“, – atitrauktas nuo saviškių stalo Vytautas nenustebo, išgirdęs klausimą apieemigraciją. Nes būtent apie ją už staliuko kalbėjosi su savo artimaisiais.
Šis žmogus jau devynerius metus dirba transporto kompanijoje Airijoje.
„Patikėkit – niekas ten nesikeičia. Keli mūsų įmonės vyrai buvo nutarę grįžti į Lietuvą, bet po kelių mėnesių apsisuko ir grįžo. Dabar jie toliau dirba Airijoje. Priežastis labai žemiška – joje nėra grėsmės, kad alga bus apkarpyta ar kad apskritai ji vairuotojui nebus sumokėta“, – sakė 48 metų Vytautas.
Jo teigimu, mažiausia jo įmonėje alga, pavertus eurais, sukasi apie 3 tūkst. Tuo tarpu Lietuvoje vilkikų vairuotojų algų vidurkis sudaro apie 1,6-1,8 tūkst eurų, bet jos, anot pašnekovo, darbdavių tenka prašyte paprašyti. Be to, iš algos yra išskaitomos degalų sąnaudos – kuo didesnis ir sunkesnis krovinys, tuo jos didesnės, tuo didesni ir atskaitymai.
„Pastovumas man tinka. Be to, dar pora metų, ir jau galėsiu gauti airišką minimalią pensiją. Tai – svarbu“, – užsiminė jis.
Realiai jis Airijoje turi tik registracijos adresą. Nes tris mėnesius Vytautas praleidžia vairuodamas vilkiką, o po to maždaug mėnesiui atostogų grįžta į Lietuvą.
Lietuvoje prieš emigraciją jis dirbo miškotvarkos įmonėje – vairavo miškovežį.
„Užgriuvus sunkmečiui mano alga sumenko tris kartus. Turėjome paskolų, todėl, norėdamas išlaikyti šeimą, privalėjau ko nors griebtis. Išvykau į Airiją, susiradau logistikos įmonę.
Tuo metu nebuvo paprasta įsidarbinti, vykdavo vairuotojų atrankos. Dabar tai padaryti paprasčiau, nes įmonė plečiasi, vairuotojų trūksta“, – sakė Vytautas.
Jo teigimu, kartu su lietuviais joje dirba lenkai, šiek tiek latvių bei rumunų. Patys airiai tesudaro kelis procentus dirbančiųjų.
„Esame emigrantai, bet airiai su mumis taip nesielgia, kaip lietuviai su lietuviais – neapgaudinėja. Sunkmetis ir joje buvo, bet airiai taip smarkiai nenukarpė algų, kaip buvo Lietuvoje“, – pridūrė jis.
Įžvelgė palankią tendenciją
Iki pat gegužės statistikos duomenys rodė, kad gyventojų Lietuvoje vis dar mažėjo. Tačiau gegužės pradžioje įvyko virsmas – nuolatinių gyventoju skaičius padidėjo 150 žmonių – iki 2 790 670. Birželio pradžioje jis dar šiek tiek buvo ūgtelėjęs – iki 2 791 133.
Šiemet pirmą kartą po ilgos pertraukos gyventojų migracijos saldo buvo teigiamas – į Lietuvą per penkis šių metų mėnesius grįžo daugiau mūsų šalies nuolatinių gyventojų nei emigravo.
Tai, kad namo suka vis daugiau emigrantų, anot Lietuvos sociologinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo Boguslavo Gruževskio yra ne nauja tendencija, bet pernai prasidėjusio proceso tęsinys.
– Kokią išvadą galima padaryti matant Statistikos departamento pateiktus duomenis, liudijančius, kad per penkis šių metų mėnesius imigravo 7016 asmenų daugiau nei per tą patį laiką pernai? – paklausiau B.Gruževslio.
– Demografijos specialistai, ko gero, sakytų, kad praėjo dar per trumpas laiko tarpas tam, kad jau būtų galima daryti išvadas. Turėčiau būti jų pusėje, bet esu drąsesnis. Manau, kad tai nėra atsitiktinis svyravimas, bet kartu pridurčiau, kad tendencija išliks, jeigu išliks ir keletas „jeigu“.
Vienas jų – jeigu ES politinė padėtis išliks teigiama ir nekils didesnių jos pokyčių. Kitas – jeigu Lietuvoje pavyks išsaugoti ekonomikos potencialą ir jos augimą, viršijantį 2 procentus.
Trečias – jeigu šalies viduje išliks stabili politinė situacija, kuri pastaruosius dvejus trejus metus buvo socialiai palanki. Vyriausybė daugiau dėmesio skyrė socialinėms problemoms spręsti, o tai ir vaiko pinigai, ir pensijinio aprūpinimo sistemos stabilizavimas, ir dalis kitų sprendimų, kurie Lietuvą padarė patrauklesnę gyventi.
Taigi šie trys „jeigu“ man leidžia teigti, kad migracijos svyravimai nėra atsitiktiniai. Tai – tendencija, kurie atspindi teigiamus pokyčius Lietuvoje, o kartu – neigiamus pokyčius užsienio valstybėse, pirmiausia Didžiojoje Britanijoje. Joje gyvena daugiau nei 50 proc. iš Lietuvos išvykusių emigrantų, o tai, skirtingais vertinimais, sudaro apie 200-300 tūkst. mūsiškių. Ir po „Brexit“ šių žmonių padėtis nėra stabili.
– Dauguma žmonių iš Lietuvos išvyko per 2008-2009 metų krizę bei po jos. Taip jie sprendė sunkmečio primestus finansinius sunkumus. Ar ne per daug laiko praėjo, kad jie imtų dairytis atgal?
– Žmonės, kurie dabar dirba JAV, Ispanijoje, Norvegijoje – jau dabar gali įvertinti savo ateities galimybes.
Neseniai, birželio 30-ąją, skrisdamas iš užsienio lėktuve įsikalbėjau su kokių 35 metų bendrakeleiviu – emigrantu, gyvenančiu Amerikoje. Jis pasakojo, kad emigravo po krizės, ir iki šiol su šeima Lietuvą aplankydavo dukart ar triskart metuose. Bet šįkart jis skrido turėdamas tikslą atvykęs apsižvalgyti ir apsispręsti, ar visam laikui grįžti į Lietuvą.
Anot pakeleivio, jo šeimos pajamos JAV buvo neblogos. Jiedu su žmona uždirba per 5 tūkst. dolerių, augina du vaikus. Bet kai jie savo gyvenimo standartą palygino su savo draugų, gyvenančių Lietuvoje, suprato, kad gyvenimo gerovė – ne jų pusėje.
Vyriškis sakė, kad jiedu su žmona uždirba 2-3 kartus daugiau, nei uždirbdavo Lietuvoje. Bet JAV jie gyvena gerokai blogiau, nei čia likę draugai. Per metus jiedu teturi porą laisvų savaičių, kurias praleidžia kuo arčiau namų, nes tolimesnėms kelionėms neturi santaupų. Būstą jie nuomojasi – pirkti neįperka.
Ir jų sprendimas vis labiau linksta į tą pusę, kad verta grįžti. Juo labiau kad Lietuvoje yra likę jų tėvų būstas, o dėl kainų skirtumo Lietuva tampa vis labiau patrauklesnė. Anot pakeleivio, tokią pat galimybę svarsto nemažai jo aplinkoje gyvenančių, maždaug prieš 5-7 metus emigravusių į Ameriką lietuvių.
Apsispręsti verčia ir tai, kad ateina laikas vaikams eiti į mokyklą. Jei vaikai ją pradės lankyti Amerikoje, ten socializacija sustiprės, ir grįžti į Lietuvą dėl to būtų sudėtinga.
Taigi drįstu teigti, kad emigrantų grįžimas yra dėsningas.
Pernai apskritai būta savito rekordo, kai migracijos saldo buvo mažiausias per visą Nepriklausomybės laikotarpį: iš Lietuvos išvyko tik 3 tūkstančiais daugiau žmonių nei atvyko.
Šiuo metu padėtis yra dar geresnė. Ir jeigu mano minėtos trys sąlygos išliks, turėsime vis didesnį gyventojų prieaugį.
– Gyventojų skaičių Lietuvoje didina imigrantai iš trečiųjų šalių. Ar jų banga neatslūgs?
– Svarbiausia priežastis, nulemianti šį procesą – tai pigesnės darbo jėgos poreikis.
Apie 40-50 proc. atvykstančiųjų į Lietuvą yra ukrainiečiai ir kitų trečiųjų šalių piliečiai: žmonės iš Baltarusijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Rusijos ir kitų valstybių. Ši tendencija nėra atsitiktinė.
Visur vyksta konkurencija dėl darbo išteklių, o darbdaviams svarbu mažinti gamybos sąnaudas, kurių didelę darbo dalį sudaro darbo užmokestis.
– Bet Lietuvoje šiuo metu labai trūksta ir kvalifikuotų darbuotojų.
– Taip, nes didelė emigracija, kuri buvo fiksuojamas Lietuvoje po krizės, susilpnino darbo rinką.
Taigi darbdaviai suinteresuoti mokėti daugiau ir ieško kitų būdų kvalifikuotiems žmonėms prisikviesti. Vis dėlto Lietuvai ypač naudinga yra reemigracija – namo grįžtantys mūsų šalies piliečiai.
Nes ir demografinės tendencijos, ir pilietiškumo klausimai būtų veiksmingiau sprendžiami, jei emigracija mažėtų, o imigracija didėtų grįžtančių namo Lietuvos piliečių sąskaita.
Nedrįsčiau teigti, kad visos programos, skirtos emigrantams susigrąžinti, yra veiksmingos, Bet yra ir teigiamų pokyčių. Pavyzdžiui, mokyklos stengiasi pritaikyti savo programas iš emigracijos grįžusių šeimų vaikams. Ir tai veikia – socialiniuose tinkluose tarp emigrantų šia informacija dalinamasi, ji svarstoma.
– Kas turėtų pasikeisti, kad žmonės rečiau betrauktų svetur laimės ieškoti? Juk tie emigrantai, kurie nesidairo į Lietuvą, kalba apie darbdavių sukčiavimus, išnaudojimą.
– Šiuo metu dėl politikos svyravimų, neapibrėžtumo blogėja padėtis emigracijos erdvėse, pirmiausia – Didžiojoje Britanijoje. Tai mažina žmonių motyvaciją išvykti.
Tuo tarpu Lietuvoje, nors ir nelabai sparčiai ekonominė padėtis gerėja. Ji keičiasi norima kryptimi. O kas yra norima kryptis žmogui? Tai algos, būstas, vaikų priežiūra, atitinkamai – ir socialinės garantijos. Visuose blokuose turime teigiamų pokyčių, pabrėžiu – gal ne tiek ryškių, kaip norėtųsi: norėtųsi ir spartesnio algų augimo, ir mokyklose – radikalensių pokyčių.
Todėl labai svarbu, kad Vyriausybės politika nepakeistų krypties ir kad darbo inspekcija tobulintų darbą – kad nei savi darbuotojai, nei imigrantai iš trečiųjų šalių nebūtų išnaudojami, nebūtų verčiami nemokamai dirbti viršvalandžių ar apskritai dirbti be atlygio.
Lietuvos darbo rinka turi tapti patraukli tikrąją ta žodžio prasme. Kai žmonės pradės skleisti teigiamą informaciją apie patrauklią valstybę, patikimus darbdavius, draugiškus visuomenės santykius, situacija pasikeis į gera.
Tuo pačiu norėtųsi, kad prioritetas būtų skiriamas aukštos kvalifikacijos specialistams prisikviesti. Nes reikia, kad daugėtų darbo vietų, gaminančių aukštą pridėtinę vertę ir kad tokioms įmonėms nebūtų problema sumokėti darbuotojams geras algas.
O dabar labiausiai reikia, kad grįžimas lietuviams nesukeltų nusivylimo.
