Populiarusis amerikiečių HBO serialas „Černobylis“ sukėlė turistų antplūdį, o atominės elektrinės sprogimo iškankintas Pripetės miestas nuolat traukia ir lietuvius.
Tiesa, Šarūnas Jasiukevičius, save apibūdinantis keliautoju, nuotykių ieškotoju, ypatingų vietų, istorijos tyrinėtoju, Pripetę laikantis savo antraisiais namais, keliones pradėjo daug anksčiau, nei televizorių ekranuose pasirodė garsusis serialas.
Šarūno, visiems pažįstamo Praeities žvalgo pseudonimu, organizuojamos kelionės šia neįprasta kryptimi sulaukia vis didesnio populiarumo. Kaltas dėl to serialas, ar ne, lieka tik spėlioti, o smalsusis Šarūnas turi daug ką papasakoti.
Šarūnas teigė, kad pasaulyje matė visko, o egzotinės kelionės jo jau nestebina, tad teko pradėti domėtis netradiciniais kelionių maršrutais.
„Kai pamatai visas sostines, galvoji, ką tada? Tada kurortus, bet kai juos visus aplankai, supranti, kad smėlis visur toks pat. Turkai, egiptiečiai ir graikai tie patys. Nuvažiuoti į Turkiją ar Tailandą didelio skirtumo nėra – skiriasi gal tik palmės. Tuomet kyla poreikis pamatyti kažką įdomesnio ir atsiranda labai netikėtų krypčių“, – pasakojo Šarūnas.
Nebijo ir draudžiamų vietų
Išskirtiniai čia ir šio kelionių gerbėjo keliavimo būdai – jis mieliau lanko tas vietas, kurios kaipmat galėtų jam užtraukti baudas ar net grėstų sulaikymu.
„Patenkame į zoną legaliai, bet per vieną dieną mes pamatome daugiau, negu turistai per dvi dienas, nes einame ten, kur, teoriškai, turistai patekti negali“, – „Skrendu.lt“ podkasto (tinklalaidės - red.) „Kelionės ir žmonės“ metu atskleidė Praeities žvalgas.
Šarūnas paneigė ir didelės radiacijos mitus, o tinklalaidės metu jis netgi juokavo, kad tai – tik žydų ir masonų sąmokslas.
„Labai žmonės bijo tos radiacijos, įbauginę save, bet iš tikrųjų ji mus supa kasdien. Viena diena Černobylio zonoje yra tas pats, kas lėktuvu nuskristi iš Vilniaus į Londoną ir grįžti atgal. O, pavyzdžiui, skrydis į Japoniją – tas pats, kas savaitę gyventi Černobylio zonoje“, – pasakojo keliautojas.
Vyras teigė, kad nebijo lankytis ir tose vietose, kur radiacija yra daug kartų didesnė, nei leistina norma bei apsilankė ir ligoninės rūsyje, kur buvo sumesti darbuotojų, gesinusių degantį reaktorių, drabužiai.
„Tuo metu jie nieko kito nesugalvojo, sumetė daiktus į liftą, nuleido viską į rūsį, ten išmėtė ir paliko. Pirmą kartą ten patekau 2015 metais ir turėjau buitinį dozimetrą, kuris matuoja tik šimtą kartų virš normos.
Pridėjau prie gaisrininko batų, o dozimetras išsijungė ir daugiau aš jo įjungti nesugebėjau. Visai neseniai su turistais nuvykau ten dar kartą. Turėjau dozimetrą, kuris matuoja 10 mln. kartų virš normos, o jis man išėjo iš skalės“, – patirtimi dalijosi Šarūnas.
Papirko pareigūnus
Pirmoji kelionė į Černobylį Šarūnui buvo itin įsimintina. Jis užsinorėjo pamatyti tas vietas, kurių kelionių agentūros ir gidai nesiūlo, o kreipimasis į šias agentūras buvo bevaisis – leidimo aplankyti neleistinas vietas jis gauti negalėjo, tad susirado lietuvį, kuris organizuoja netradicinius maršrutus Černobylyje.
„Pirmą kartą pamačiau ne Černobylio pagrindinius objektus, o jo vakarus. Bet ten, vėlgi, buvo labai didelė avantiūra, nes mes važiavome su žemėlapiu, nupieštu ant servėtėlės, su planšetiniu kompiuteriu, kuris turėjo atstoti navigaciją, tačiau nepasiėmėm įkroviklio ir ji išsikrovė. Tad važiavom pagal tą servėtėlę“, – pasakojo Šarūnas.
Kelionė iš pažiūros jau atrodo įdomi, nes tokiu netradiciniu žemėlapiu naudojasi toli gražu ne kiekvienas keliautojas. Tačiau įdomesnė kelionės dalis buvo visai ne minėtoji Šarūno servetėlė.
„Nusukom nuo pagrindinio kelio ir nusprendėm važiuoti į Černobylį, nes ten buvo neaptverta. Važiuojam, o ten jau lyg ir zona, pora apleistų kaimų ir ant kelio nukritusių medžių. Važiuojam toliau, o ant kelio stovi senas mėlynas „BMW“ automobilis. Galvojau gal banditai, mes mikriuke aštuoniese, jei reikės muštis – primušim. Atsidaro „BMW“ durys – išlipa du uniformuoti pareigūnai“, – pasakojo jis.
Ukrainos policininkai ėmė klausinėti turistų, kur jie važiuoja, o šie pradėjo meluoti, kad pasiklydo ir esą traukia į Kijevą, kuris už 300 km. Turistai apsimetė kvailiais ir toliau melavo, tačiau policija pastebėjo Černobylio žemėlapį, turistų dozimetrus ir teigė, kad juos visus sulaikys bei nusikaltimo priemonę – automobilį – konfiskuos. Tuomet Šarūnas jiems pasiūlė derėtis.
„Sakau: „Tai kiek?“ Sako: „Patys suprantat, daug čia pinigų bus – nauja mašina, aštuoni žmonės, įvažiavot giliai į zoną, sąmoningai padarytas pažeidimas“. Jie vienas į kitą žiūrėjo ir matėsi, kad nesusitarę. Sako: „50 eurų““, – istorija dalijosi Praeities žvalgas.
Vyrai neturėjo tokios nurodytos sumos, o bendrakeleivio Domanto kuprinėje buvo tik baltarusiški rubliai, kurie ukrainiečiams netiko, tad jie vėl pradėjo grasinti sulaikymu.
„Aš turėjau 100 eurų, atsinešiau kupiūrą, jie pamatė, akys blizgėjo. Ėmiau derėtis, kad mes norim naktį praleisti apleistame kaime, o rytoj norėsime pamatyti miestą Poleską. Jie tokio įžūlumo nebuvo matę niekada gyvenime“, – juokėsi Šarūnas.
Turistai naktį praleido apleistame name, užsibarikadavę nuo vilkų, o kitą dieną jiems buvo nurodyta važiuoti tranzitiniu keliu, jei nori pamatyti Poleską. Šis kelias skirtas vykstantiems iš Ukrainos į Baltarusiją, o jis veda būtent per zoną. Pravažiavimas trunka 15 min., užtrukti galima pusvalandį, nes, pareigūnų teigimu, tokį laiko tarpą dar niekas neieško dingusio automobilio.
„Mažai mums to pusvalanduko, tad pasiūliau dar pasivaikščioti. Nuvažiavom į mišką, paslėpėme mašiną ir mieste praleidome gal keturias valandas. Išvažiuojant iš zonos sustabdė, paėmė pasus, klausė, kur buvom tiek ilgai? Domantas melavo, kad nuleido ratą. Pareigūnai sakė: „Žinokit, visa zonos apsauga pakelta ant kojų, visi ieško juodo „Mercedes“ lietuviškais numeriais“, – pasakojo Šarūnas.
Šarūnas pamelavo, kad jie turi žodinį leidimą bei nurodė kreiptis į anksčiau sutiktus pareigūnus.
„Grįžo, grąžino pasus ir sakė: „Dinkit iš zonos, kad daugiau čia jūsų niekas nematytų, iš šalies iš viso išvažiuokit“. Aš nežinau, su kiek žmonių jie tą šimtą eurų dalijosi“, – juokėsi Šarūnas.
Vyksta vienas
Vėliau Šarūnas nusprendė nekeliauti grupėmis, o į žygius leisdavosi vienas.
„Per legalias ekskursijas prisislėpiau maisto ir trečią kartą į žygį nusprendžiau eiti vienas, atsisėdau naktį Pripetėje ant šešiolikaaukščio pastato stogo, atsinešiau iš kažkurio buto fotelį, atsidariau alaus ir Pripetę užkariavau“, – didžiavosi Šarūnas.
Černobylio zona, Šarūno teigimu, užima 2,6 tūkst. kv. kilometrų vien tik Ukrainos teritorijoje, Baltarusijoje yra dar 2,1 tūkst. kv. kilometrų, kad viską pamatyti reikia vis važiuoti ir važiuoti.
„Aš jau ten tiek kartų buvęs, kad tos vietos pasiilgstu kaip namų, ten yra ir pažįstamų draugų, aš nusivežu alkoholio iš Lietuvos, jie padaro vietinio samagono, mes pasivaišiname, pabendraujame“, – teigė Šarūnas.
Visą Šarūno pasakojimą ir istorijas galite išgirsti Skrendu.lt Youtube kanale.
