Bendruomenės pirmininkė įsitikinusi: žmonėms, kurie nutaria grįžti į Lietuvą, tai prilygsta naujai emigracijai. Todėl Lietuva turėtų įdėti šiek tiek pastangų, kad palengvintų grįžtančiųjų dalią. Tereikia informuoti apie jų laukiančias gyvenimo sąlygas, naujas darbo vietas, padėti integruotis jų vaikams.
Pokalbį pradedame apie tuos, kurie dar tik ruošiasi išvykti. Kitaip, naująją galimų emigrantų kartą. Grįžusi į Lietuvą Dalia lankosi lietuviškose gimnazijose ir tai, ką išgirsta iš mokinių, jai kelia nerimą.
– Važinėju po Lietuvos gimnazijas ir kalbuosi su gimnazistais. Kai paklausiu, kiek iš jūsų nori išvykti, rankas kelia apie pusė klasės. Jau porą metų ši statistika nesikeičia. Kai jų paklausiu, ar jie nori išvykti mokytis, teigiamai atsako tik dalis. Kai paklausiu, kur jie važiuotų, sulaukiu atsakymo, kad pas pusbrolį ar panašiai. Manau, kad tai neatsakinga. Iš dalies tai ir tėvų atsakomybės reikalas.
Man labai įstrigo vieno Tauragės rajono jaunuolio požiūris. Jis sėdėjo, klausėsi ir sako: „O ką man čia veikti? Mano tėvai minimumą gavo ir aš tiek gausiu.“ Manau, kad tas, iš sovietinių laikų per tėvus ateinantis pesimizmas, savęs menkinimo kultūra, savivertės neturėjimas daro įtaką ir vaikams. Ypač provincijoje. Jie savo aplinkoje nesusiduria su mokslo siekiu, negirdi padrąsinimo: „O tu pirmiausia pabandyk, pasitikrink, ką gali. Nepavyks, tada važiuok. Gal pirmiausia įgyk amatą, padirbėk Vilniuje, Kaune. Įgyk patirties.“
Manau, kad Lietuvoje labai smarkiai eskaluojama aukštojo mokslo idėja, jaunuoliai neskatinami mokytis amato.
Vaikai lekia į JK net nepasidomėję šalies įstatymais. Čia iki 21-erių jie laikomi nepilnamečiais, todėl darbdaviai turi teisę jiems mokėti mažesnį nei minimalų atlygį. Vaikai nemato geresnio gyvenimo Lietuvoje ir jiems čia kaip išsigelbėjimas. Iš kitos pusės, turėtų dirbti ir pedagogai, skatinti siekti išsilavinimo, amato, nes atvykęs į JK be amato, tu ir čia nebūsi reikalingas.
– Oficiali statistika rodo, kad pernai į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės grįžo 7,6 tūkst. žmonių – trečdaliu daugiau nei 2017-aisiais. O jūs, gyvendama JK, pastebite reemigracijos požymius?
– Taip, jie grįžta. Ir toji tendencija yra labai stipri. Dėl „Brexit“ įtakos žmonės labai rimtai galvoja apie grįžimą į Lietuvą. Su svaro kritimu išaugo infliacija, brangsta produktai ir paslaugos. Sumažėjęs skirtumas tarp pajamų ir išlaidų daro įtaką tiek lietuviams, tiek ne lietuviams, nes tai atsiliepia ir jų santaupoms, ir gyvenimo kokybei.
Londone pragyventi jau yra be galo brangu ir žemesnės kvalifikacijos darbus dirbantys lietuviai keliasi iš Londono į pigesnes vietoves, kur pigesnė nuoma, kur, tą patį minimumą uždirbant, tu išleidi šiek tiek mažiau ir gali turėti šiek tiek kokybiškesnį gyvenimą.
Daugybė šeimų norėtų grįžti į Lietuvą, bet labai sunki jų integracija. Jie bijo, kad vaikai mokykloje nepritaps, kad iš jų tyčiotis. Emigrantų vaikai neretai lietuviškai prasčiau rašo ir skaito. Todėl jiems gali būti psichologiškai labai sunku.
Štai Alytuje prieš metus buvo atidarytas Lietuvybės centras, kad tie vaikai, kurie grįžta, greičiau integruotųsi. Bet tai turėtų būti daroma valstybiniu lygiu.
Senyviems žmonėms irgi nelabai yra vietos Lietuvoje. Vyresni nei 40 metų žmonės jau sunkiai suranda darbą Lietuvoje.
Čia gyvenant gerai supranti, kad ir čia tokie patys žmonės kaip Lietuvoje. Mes atvažiuojame su tuo pačiu mentalitetu, tik aplinka mus kažkiek pakeitė. JK mes nevaikštome visą laiką susirūpinę, gal kiek ramiau jaučiamės. Pamatę pasaulio įgijome daugiau tolerancijos. Nes čia susiduriame su įvairių rasių, įvairių kalbų, mentaliteto žmonėmis.
Čia gyvendami mes privalome tapti tolerantiški, nes mes tik ateiviai šioje šalyje. Vieniems pavyksta integruotis, tapti tos šalies dalimi, kitiems gi po daugybės čia praleistų metų taip ir nepavyksta. Visomis tomis pačiomis ligomis sergame ir tas ilgesys Lietuvai nerimsta.
– Ką Lietuva turi padaryti, kad kuo daugiau išvykusių jos žmonių sugrįžtų į gimtinę?
– Esu ne kartą girdėjusi, kad dirbdami Lietuvoje tiek, kiek dirba čia, gali gyventi ir gyvenimo kokybė daug geresnė. Juk nemaža dalis atvykėlių čia tik kambariuką nuomojasi, o Lietuvoje galėtų turėti visą butą. Gyvenimas čia brangiau kainuoja. Žmonės lygina šiuos dalykus. Bet jiems yra baisu dėl pajamų, dėl darbo. Ypač jei grįžti ne į didmiestį, bet į kokį Alytų ar Marijampolę. Žmonės klausia, o ką aš ten darysiu, ar galėsiu uždirbti, kad galėčiau oriai gyventi.
Lietuvoje jau yra visai neblogai apmokamų darbų, bet informacija žmonių nepasiekia. Jiems trūksta informacijos apie tai, į kokią konkrečiai darbo vietą gali pretenduoti ir kiek uždirbti.
Būtina dalintis informacija ir bendradarbiauti. Kartais žmogiški, paprasti, realūs dalykai atneša daugiau naudos, negu pasakymas: „Grįžkite, mes jūsų laukiame.“
Paradoksalu, bet Lietuvoje kalbant su savivaldybėmis problema ta pati, tik pateikiama iš kitos pusės. Sako, kad darbo yra, bet nėra žmonių.
– Tuomet kyla klausimas, kodėl nesusikalbama?
– Manau, kad mūsų nepasiekia reikalinga informacija. Savivaldybių merai aiškina: „Apie laisvas darbo vietas paieškokite informacijos mūsų savivaldybės svetainėje.“
O ar jūs žinote, kokie čia atstumai? Žmonės neturi tam laiko, jie net nežino, kokie tie savivaldybių puslapiai. Būtų gerai, kad darbo pasiūla ateitų iki mūsų mums prieinamais kanalais. Imkite pavyzdį iš JK. Yra tam tikri portalai, kur žmonės ieško tinkamų pasiūlymų. Juk grįžimas į Lietuvą yra antroji emigracija. Žmogus išėjęs iš tos aplinkos, jam reikia iš naujo priprasti. Jam reikės dirbti, garantuoti šeimos pajamas. Ir žmonės ieško darbo dar neišvykę. Jeigu darbo skelbimai ir pasiūlymai mus pasiektų, manau, tai pagreitintų vadinamą reintegraciją arba grįžimą namo.
Kitas dalykas – pagarba dirbančiam žmogui. Mes kalbame apie bendravimo kultūrą, verslo etiką. Čia dirbantys žmonės pripratę prie pagarbos. Tai multikultūrinis miestas ir čia privalu gerbti kiekvieną.
Lietuvoje turėtų būti savaime suprantama rodyti pagarbą mokytojui, vairuotojui, pardavėjai, troleibuso vairuotojui, senam žmogui.
Vilniuje kalbama, kad trūksta troleibuso vairuotojų. O iš kur mums žinoti, kad jų trūksta? O kodėl to darbo nepasiūlius JK dirbantiems vairuotojams, nes, kiek teko girdėti, Lietuvoje ne taip ir blogai jie uždirba.
Arba kitas pavyzdys. Vilniuje buvo paskelbtas penkių mokyklų direktoriams konkursas. Pasirodo, kad jų trūksta, bet mes čia apie tai nieko nežinome.
– Lietuvoje trūksta ne tik direktorių. Mokyklos laukia beveik pusės tūkstančio mokytojų. Nebelieka kam mokyti anglų kalbos, matematikos.
– Jungtinėje Karalystėje veikia apie 50 lietuviškų neformaliojo mokymo ugdymo įstaigų. Šeštadieniais jose dirba profesionalai mokytojai. Gal jie norėtų grįžti, kandidatuoti į tas pareigas? Jie pagyveno užsienyje, įgijo patirties, susipažino su įvairiomis metodikomis, pamatė, kaip dirba čia esančios mokymo įstaigos. Kur ieškoti konkretaus pasiūlymo, kad žmonės turėtų galimybę kandidatuoti? Kodėl iš Lietuvos mūsų nepasiekia darbo pasiūlymai?
Kita vertus, galima grįžti į Lietuvą ne tik fiziškai, galima grįžti morališkai – su patarimais, įžvalgomis. Juk kartais iš toliau kai kurie dalykai matomi geriau.
– Spalio 31 d. Jungtinė Karalystė ketina išstoti iš ES. Kas čia gyvenantiems lietuviams kelia didžiausią nerimą?
– Žmonėms kyla daugybė klausimų. Mes netikime, kad lieps išvažiuoti dirbantiems žmonėms. Tačiau neaišku, ar lietuvišką pilietybę turintys žmonės turės tas pačias teises. Ar jų vaikams studijų kaina bus tokia pati, kaip britų, ar ne? Todėl tėvai jau kalba apie pilietybės keitimą.
Jiems neramu ir dėl socialinių garantijų. Ar tie, kurie dabar gauna pašalpas ir toliau jas gaus? Tai ypač aktualu tiems, kurie gauna minimalų atlyginimą, augina mažamečius vaikus.
Taip pat nežinoma, ar banko paskolos bus išduodamos tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Britanijos piliečiams. O gal tos sąlygos keisis?
Baigiasi atostogos, artėja ruduo, ir tiek klausimai bus keliami vis aštriau. Nes tai yra sudėtingi procesai. Jeigu JK iš Europos Sąjungos pasitrauks be sutarties, tai nebus jokių garantijų dėl ateities. Nes visi pažadai, kurie dabar dalijami, ilgainiui gali pasikeisti.
– Teko girdėti, kad vietinių požiūris į atvykėlius pamažu keičiasi. Neva, laidomos užuominos, kad metas krautis lagaminus ir grįžti ten, iš kur atvyko. Ar jūs savo aplinkoje su tokia netolerancija susidūrėte?
– Priklauso nuo to, kur tu gyveni, ką dirbi, kas yra tavo kaimynai. Esu girdėjusi, kad dabdavys pasirinko JK pilietį, nors į tą pačią vietą aplikavusio lietuvio kvalifikacija buvo daug geresnė. Tai subjektyvu, kiekvieno istorija yra kitokia. Bet tai, kad kažkas pasikeitė, yra tiesa. Tai jaučiama.
Ar pastebėjote, kad gatvėse pastaruoju metu atsirado daug benamių, išmaldos prašytojų? Nes užsidarinėja nakvynės namai, trūksta policininkų, medikų. Ekonominė situacija turi įtakos.
– Jūsų prognozėmis, ko JK gyvenantys mūsų tautiečiai gali laukti ir tikėtis „Brexit“?
– Jei Jungtinė Karalystė iš ES išstos be sutarimo, tai vadovaujantis Pasaulio Prekybos Organizacijos taisyklėmis, iš karto prekėms iš trečiųjų šalių bus pradėti taikyti muitai. Produktus brangins ne tik muitai, bet ir jų patikra pasienyje, papildoma dokumentacija. Ir tai atsilieps ne tik maisto kainoms, brangs baldai, drabužiai, kitos prekės.
Svaras pinga, jis beveik susilygino su euru. Rinka reaguoja į rizikos faktorius. Ekonomikos augimas sulėtėjo.
Vyriausybės iždo kancleris Sajidas Javisas bando raminti, kad nedarbo lygis Jungtinėje Karalystėje yra vienas mažiausių ir kol kas tai yra tiesa, bet infliacija labai didelė. Štai, transporto paslaugos metų pradžioje brango 2,7 proc. Žmonės nepatenkinti, nes didėja visi administraciniai mokesčiai.Tai ekonominiai klausimai, kuriuos mes akivazdžiai jaučiame.
Emigrantų, ateityje planuojančių grįžti į Lietuvą bei įsigyti būstą ar kitą didesnės vertės turtą, santaupos nuo „Brexit“ referendumo pastebimai nuvertėjo.
Jei Jungtinėje Karalystėje gyvenantys ir dirbantys taupo įnašui nusipirkti būstą ar nusipirkti didesnį daiktą Lietuvoje, tai jau tos santaupos, deja, nebeturi tokios vertės kaip anksčiau ir jau, ko gero, labiau apsimoka tuos pinigus investuoti Lietuvoje.
