Kone 292 mln. gėrimų pakuočių – tiek jų per pirmąjį šių metų pusmetį žmonės sukrovė į taromatus ir nunešė į kaimo parduotuvėse esančius rankinius taros surinkimo punktus.
Užstato sistema Lietuvoje veikia nuo 2016 metų vasario, o iki šių metų liepos buvo grąžinta jau 1,8 mlrd. pakuočių. Taigi skaičiai yra įspūdingi.
Tuo metu, kai užstato sistema buvo įvesta Lietuvoje, ją jau turėjo devynios šalys – Islandija, Norvegija, Suomija, Švedija, Vokietija, Olandija, Danija, Estija bei Kroatija.
Dabar būtent iš mūsų šalies patirties semiasi daugybė užstato sistemą norinčių pradėti diegti valstybių. Nors dar yra skeptikų, niurnančių, kad ne iš gero gyvenimo tiek daug taros grąžiname, tokios nuostatos rodo menką jų savivertę. Iš tikrųjų daugumos žmonių, ypač jaunų, motyvas yra kitas – jiems rūpi ekologija.
Be to, statistika rodo, jog aukšto pragyvenimo lygio valstybėse, kuriose įdiegta užstato sistema, tara taip pat yra gausiai grąžinama. Tad galbūt jau laikas atsikratyti praeities vaiduoklių – menkavertiškumo komplekso – ir pripažinti, kad mūsų tautai vis svarbesnė tampa ekologija ir vis labiau priimtinas aplinką tausojantis gyvenimo būdas.
Uždarbis – dar ne viskas
Viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) duomenimis, taros kiekis, kurį per pirmąjį pusmetį žmonės sunešė į taromatus bei priėmimo punktus kaimo parduotuvėse, yra rekordinis – tokio jo dar nebuvo nuo pat šios sistemos gyvavimo pradžios.
Per šešis šių metų mėnesius gėrimų pakuočių buvo surinkta 17,4 mln. vienetų daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį. Pasak USAD vadovo Gintaro Varno, tikėtina, kad pakuočių gausai įtakos turėjo karštas birželis.
Vis dėlto, jo teigimu, svarbiausias veiksnys yra didėjantis gyventojų sąmoningumas. Nes ir sausį–vasarį, ir pavasarį pakuočių buvo surinkta daugiau negu per tą patį laiką ankstesniais metais.
Anot G.Varno, apklausos rodo, kad pakuotes grąžina 88 proc. šalies gyventojų, o jų dalyvavimas užstato sistemoje tiesiogiai nepriklauso nuo uždarbio. Nes visose pajamų grupėse naudojimosi sistema rodikliai yra itin aukšti.
Pavyzdžiui, atliekant apklausą buvo klausiama, ar namų ūkis naudojasi taromatais ir kokios yra vieno jo nario pajamos.
Naudojimosi užstato sistema duomenys skirtingas pajamas gaunančių asmenų grupėse svyruoja vos pora procentų, o aukščiausias pajamas gaunantys asmenys – aktyviausi sistemos vartotojai.
Faktai ir skaičiai
USAD duomenimis, Lietuvoje pernai buvo grąžinta daugiau nei 92 proc. užstato sistemoje dalyvaujančios gėrimų taros. Tai – labai daug. Iš esmės mes stojome į vieną gretą su turtingomis Skandinavijos šalimis – Norvegija, Suomija, Švedija, Danija.
Norvegijoje užstato sistema gyvuoja nuo 1996-ųjų. Užstato dydis joje iki pat 2018-ųjų pabaigos buvo panašus į mūsiškį. Mažiems buteliukams jis siekė 1 kroną (0,096 euro), dideliems – 2,5 kronos (0,24 euro). Dabar atitinkamai užstatas siekia 2 (0,19 euro) ir 3 kronas (0,29 euro).
Čia pernai buvo surinkta 87,3 proc. skardinių pakuočių, PET butelių – 88,6 proc. O stiklinė tara – nei gaiviųjų gėrimų, nei alkoholinių – užstato sistemoje nedalyvauja. Tačiau dėl aktyvios visuomenės visa tara, nedalyvaujanti užstato sistemoje, atsiduria rūšiavimo konteineriuose. Švedijoje pernai buvo grąžinta 85 proc. į rinką patekusios gėrimų taros. Šioje valstybėje užstatas už skardines bei iki 1 litro dydžio PET butelius sudaro 0,9 Švedijos kronos (0,08 euro), o už didesnius PET butelius – 1,8 Švedijos kronos (0,16 euro). Stiklinė tara užstato sistemoje nedalyvauja.
Danijoje mažesnei nei 1 litro stiklinei tarai ir skardinėms nustatytas 1 Danijos kronos (0,13 euro) užstatas, mažesniems nei 1 litro PET buteliams – 1,5 kronos (0,19 euro), o už visas kitas gėrimų pakuotes, didesnes nei litro talpos, užstatas siekia 3 Danijos kronas (0,39 euro). Danijoje surenkama apie 90 proc. pakuočių.
Seniausią užstato sistemą turinčioje Islandijoje (ten ji gyvuoja nuo 1989 metų) užstato dydis sudaro 0,13 euro. Pernai islandai sugrąžino 85 proc. taros. Estijoje užstatas yra toks pat kaip pas mus – 0,10 euro. 2018-aisiais estai grąžino 86 proc. PET butelių, 90 proc. stiklinės taros bei 96 proc. skardinių.
Šiose valstybėse pragyvenimo lygis – ypač aukštas. Taros grąžinimo rodikliai liudija, kad danai, norvegai ar švedai veržiasi prie taromatų kaip ir lietuviai. Tačiau dažnai manoma, jog tvarka ir ekologija jiems tiesiog yra įaugusios į kraują. O kodėl lietuviai turėtų apie save galvoti kitaip?
Padirbėjo Vokietijoje
Jauni žmonės laikosi ekologinių nuostatų. Tai paliudijo ir uteniškė 20 metų Kamilė Bernotaitė. Šią vasarą porą mėnesių ji padirbėjo Vokietijoje, Biberache.
„Vokietijoje nuperkama daug vandens, nes iš čiaupo jis teka neskanus, kalkėtas. Ir aš pirkdavau vandenį, todėl susikaupdavo daug PET butelių. Nešdavau juos į taromatus. Jie panašūs į lietuviškus, tik juose yra papildoma vieta 9 buteliams, kuriuos galima įdėti kartu su dėže. Vokietijoje užstatas yra gerokai didesnis nei Lietuvoje. Už plastiko butelius ir skardines jis siekia 0,25 euro, už stiklą – 0,08 euro“, – pasakojo Kamilė.
Jos teigimu, atliekų rūšiavimas jai ir jos draugui seniai tapo įpročiu. Tai jie daro žinodami, kad atliekos, kurios surūšiuojamos, bus perdirbtos.
„Ekologija mums svarbi – nesuprantu, kaip gali būti gėda naudotis taromatais. Matau, kokiomis prabangiomis mašinomis uteniškiai suveža butelius į taromatus. Vadinasi, jie tai daro ne dėl kelių eurų, bet dėl švarios aplinkos. Mudu turime ir kitų motyvų, pavyzdžiui, taupome atgautą užstatą. Šiemet jo tiek buvome sutaupę, kad galėjome nuvažiuoti savaitgaliui į Palangą. O užstato sistema, manau, yra patikimas būdas šiukšlių kiekiui sumažinti. Mano bendraamžiai visas atliekas jau sąmoningai rūšiuoja“, – patikino K.Bernotaitė.
Paskata – ne viena
„Paskatų grąžinti tarą – ne viena. Tai ir noras turėti švarią, gražią aplinką, rūpintis ekologija. Kita vertus, svarbus yra ir finansinis aspektas. Kol kas sunku pasakyti, kas svarbiau lietuviams: ar iš Vakarų ateinančios tvaraus vartojimo tendencijos, ar vis dėlto užstato dydis“, – svarstė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Ieva Valeškaitė.
Jos teigimu, kuo mažesnės gyventojo pajamos, tuo jam svarbesni tampa keli ar keliolika eurų per mėnesį.
„Todėl nereikia stebėtis, kad atsiranda nepasiturinčiųjų, kuriems priduodama tara yra reikšmingas papildomų pajamų šaltinis. Taip pat normalu, kad gerėjant pragyvenimo lygiui didėja sąmoningumas, dėl to žmonės aktyviau rūšiuoja atliekas ir dalyvauja depozito sistemoje, – sakė I.Valeškaitė. – Norėtųsi, kad ateityje paskata rūpintis aplinka būtų ne tik piniginė, bet ir kylanti iš didesnio sąmoningumo.
Tokiu atveju nebūtų „geros“ ir „blogos“ taros, „rūšiuotinų“ ir „nerūšiuotinų“ šiukšlių. Jei žmogaus sprendimą rūpintis aplinka lemia pinigai, tai problemos nesprendžia iš esmės.“
Užtvindė pakrantes
Pasak Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docento, Gamtos tyrimų centro mokslininko Donato Pupienio, viena opiausių aplinkosaugos problemų yra aplinkos tarša, ypač – plastiko atliekomis. Atrodytų, visiems jau yra įkalta į galvą, kad plastikas, taigi ir PET buteliai, aplinkoje išlieka ilgai, nes jie labai lėtai yra. Anot mokslininko, įvairios šiukšlės, ypač plastikas, užvertė jūrų aplinką.
„Didžiųjų vandens telkinių pakrantėse plastikas sudaro nuo 15 iki 80 procentų šiukšlių. Be to, pastaruoju metu mokslininkai priversti skirti ypatingą dėmesį mikroplastiko – mažų, iki 5 mm skersmens, plastiko dalelių taršai. Nes dažniausiai tai maišelių, butelių nuo gėrimų ar žvejybos tinklų pakrantėse trūnijančios liekanos. Taigi 2016-aisiais pradėjusi veikti užstato sistema yra vienas geriausių gamtosauginių sprendimų, įgyvendintų Lietuvoje. Įvedus užstato sistemą aplinkoje sumažėjo skardinės, stiklinės ir ypač plastikinės taros, kuria būdavo nusėtos pakrūmės, upių ir ežerų pakrantės bei dugnas, taip pat ir jūros krantai“, – užsiminė D.Pupienis.
Tačiau tai nereiškia, kad žmonės gėrimų tarą namo išsiveža būtent dėl pinigų – tiesiog jau susiformavo įprotis nenumesti jos kur pakliūva. Ir lietuviai užsikrėtė skandinavų nuostatomis.
Antai, nei Norvegijos, nei Švedijos užstato sistemose jokia stiklo tara nedalyvauja – nei buteliai nuo gaiviųjų gėrimų, nei nuo silpno ar stipraus alkoholio.
Tačiau šiose valstybėse jie nesimėto pakelėse – tai, kas nepatenka į užstato sistemą, atsiduria rūšiavimo konteineriuose. Taigi sąmoningi piliečiai pakuotes puikiai surūšiuoja ir be finansinės paskatos.
Akivaizdu, kad tokios tendencijos vis tvirčiau įsivyrauja ir Lietuvoje. Per šešis šių metų mėnesius gėrimų pakuočių buvo surinkta 17,4 mln. vienetų daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį. Lietuvoje įvestos užstato sistemos stulbinama sėkmė dabar skatina mokytis iš mūsų šiuo keliu žengiančias šalis.
Ekologija – ant bangos
Vis dėlto mūsų šalyje yra sąmoningai atliekas rūšiuojančių žmonių, kurie neatsparūs užsilikusiems stereotipams.
„Kol nebuvo taromatų, prie kelio, vedančio į mano namus užmiestyje, mėtėsi krūvos tuščių butelių. Neapsikęsdavau – surinkdavau ir sumesdavau į rūšiavimo konteinerius. O dabar pats prie taromato kažkodėl juntu tam tikrą diskomfortą, ypač tada, kai už nugaros kas nors atsistoja. Atrodo, kad pamatę kelias alaus skardines, patekusias tarp PET butelių, žmonės mano, kad esu alkoholikas“, – sakė Vilniuje gyvenantis 45 metų Martynas.
Kodėl žmonės, atiduodantys duoklę ekologijai, yra neatsparūs nepalankiai kitų nuomonei? Psichologo Edvardo Šidlausko teigimu, tokią savijautą vyresnės kartos žmonėms sukelia nuo skurdaus gyvenimo sovietmečiu užsilikę stereotipai.
„Tai mūsų sąmonės reliktai. Jie yra tarsi užšaldytos požiūrių mumijos. Jei jau žmogus eina su butelių prikrautu maišeliu, tai jis arba „vakar prisigėrė ir gulėjo lyg gyvulys pagriovy“, arba „jis – benamis ir neturi pinigų“. Paradoksas – juk dėl vieno tuščio butelio ar skardinės niekas link taromatų nevaikšto, o nešti daug – gėda. Tai – skurdo kultūros liekana. Sovietmečiu žmonės negalėjo oriai gyventi: trūko ne tik drabužių ir maisto produktų – trūko ir tualetinio popieriaus. Štai todėl nešiojamės savyje homo sovieticus – nuskriaustą, gėdos apimtą žmogelį“, – kalbėjo E.Šidlauskas.
Tačiau, anot psichologo, jaunimas yra sąmoningesnis. Jis net didžiuojasi tuo, kad grąžindamas tuščią tarą saugo gamtą nuo taršos.
„Ekologija dabar yra ant bangos, populiarėja minimalaus vartojimo gyvenimo būdas. Todėl sovietmečio palikimas ilgai ir vyresnės kartos mąstyme neišsilaikys – ekologinės idėjos pakeis mąstyseną, o ir švietimas pamažu padarys teigiamą poveikį. Svarbu, kad žmogus jaustųsi gerai žinodamas, kad atliekas surūšiuoja ir kad tai, ką sukrauna į taromatą, bus perdirbta. Vadinasi, jis daro tai, kas naudinga gamtai, aplinkai ir net savo šaliai“, – patikino psichologas.
