Tam yra nemažai priežasčių. Tarptautinis valiutos fondas liepą paskelbė prognozę, kad šiais metais pasaulio bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 3,2 procento – 0,1 proc. mažiau, nei buvo tikimasi balandį. Be to, gerokai padaugėjo Amerikos ekonomikos ekspertų, teigiančių, kad 2021-aisiais, o gal jau ir kitąmet, JAV ūkį gali ištikti sąstingis.
Negana to, Europos ekonomikos garvežiu vadinama Vokietija jau atsidūrė ant techninės recesijos slenksčio – antrąjį ketvirtį jos BVP, palyginti su pirmuoju, susitraukė 0,1 procento. Pernelyg didelių vilčių Berlyne nepuoselėjama ir dėl antrosios šių metų pusės.
Vokietijos instituto „Ifo“ apklausos duomenimis, verslo ciklo kreivė jau patraukė žemyn.
Jungtinės Karalystės ekonomika antrąjį ketvirtį irgi traukėsi, o juk šios šalies, kaip ir viso pasaulio, greičiausiai laukia „Brexit“ be sutarties iššūkis.
Optimizmo neliko ir Kinijoje, kurios ūkio augimas šįmet lėčiausias per daugiau nei ketvirtį amžiaus. Ką jau kalbėti apie Pekino ir Vašingtono muitų karus, kurie virto bene rimčiausiu prekybiniu susirėmimu per daugelį dešimtmečių.
Sudėtinga ir investuotojams, nors gana ilgai užsitęsus ekonomikos augimui jie spėjo užsidirbti.
„Šiuo metu beveik 30 proc. visų pasaulyje išleistų obligacijų prekiaujama su neigiamu pajamingumu – investuotojai taip nerimauja dėl ateities, jog nusprendžia pinigus nukreipti į tokius vertybinius popierius, kad garantuotai gaus neigiamą grąžą, jei juos laikys iki jų išpirkimo“, – aiškino „Swedbank“ ekonomistas N.Mačiulis.
Lietuvos Vyriausybė irgi jau skolinasi su neigiamomis palūkanomis, tegu ir nedideles sumas. Vis dėlto bendrame kontekste Lietuva kol kas atrodo labai neprastai. Euro zonos BVP augimas jau vos perkopia procento ribą, o pas mus pirmąjį pusmetį jis siekė net 4 proc. Atlyginimai (neatskaičius mokesčių) per metus vidutiniškai pakilo 7,9 proc.
Netgi su Vokietija dirbantys verslininkai tvirtina kol kas nepastebintys jokių sutrikimų. Priešingai – kai kurie gauna dar daugiau užsakymų. Anot „SME Finance“ patarėjo ekonomikai A.Izgorodino, jei Vokietijos pramonė ims buksuoti, galima įžvelgti net naudos, nes tenykščiai verslininkai galėtų perkelti bent dalį gamybos į Lietuvą.
Vis dėlto jei Vokietijoje ar kitose svarbiausiose Lietuvos eksporto rinkose sąstingis užsitęstų, anksčiau arba vėliau tai pajus ir mūsų įmonės. Tokiu atveju atlyginimų augimas gali sulėtėti ar net sustoti, o tai sumažintų tiek vidaus vartojimą, tiek verslo investicijas. Siekiant išvengti nuosmukio valstybei tektų smarkiai didinti savo išlaidas.
Bet patikima finansine pagalve, kurią būtų galima pasidėti ištikus sunkmečiui, Lietuva kol kas negali pasigirti. Pirmąjį pusmetį Rezerviniame (stabilizavimo) fonde buvo sukaupta mažiau nei 240 mln. eurų.
Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento V.Janulevičiaus, valstybei jau dabar reikėtų pasirengti išankstiniam skolinimuisi, nes kol kas tai galima padaryti daug pigiau nei sunkmečiu.
Susitaikyti su tuo, kad itin spartus tiek pačios ekonomikos, tiek atlyginimų augimas jau artėja prie pabaigos, vertėtų ir valdžiai, ir gyventojams. Pastarieji jau puse lūpų įspėjami atidžiau prisiimti finansinius įsipareigojimus, galbūt įvertinant, kad artimiausiais metais pajamos gali nedidėti.
„Nerimą kelia tai, kad mūsų vartotojų galvose nebeliko streso“, – teigė „Luminor“ ekonomistas Ž.Mauricas, turėdamas galvoje, kad Lietuvoje vartotojų pasitikėjimo indeksas, atspindintis ateities lūkesčius, yra vienas aukščiausių Europoje.
Anot eksperto, iš dalies tokį elgesį nulemia Vyriausybės pažadai didinti viską, išskyrus mokesčius. „Jei ekonomika kitais metais sulėtės, neatitikimas tarp lūkesčių ir realybės gali būti didelis“, – perspėjo ekonomistas.
Beveik niekas neabejoja, kad jau kitais metais Lietuvos BVP augs gerokai lėčiau – kai kurios finansų institucijos numato tik 2 proc. padidėjimą. Todėl lieka kaupti atsargas, nes mūsų šalis, būdama itin atvira ir priklausoma nuo eksporto rinkų, iš esmės daugiau nieko negali nuveikti.
Kita vertus, kol kas mažai kas kalba apie tokios krizės, kuri pasaulį ištiko 2008-aisiais, grėsmę. Mat daugelis ją sukėlusių veiksnių (pavyzdžiui, nežabojama investicinių bankų veikla) dabar smarkiai apriboti ar išvis pašalinti.
Išvengti nuosmukio bandoma ir politinėmis priemonėmis. Antai Europos centrinis bankas kol kas nedidina bazinių palūkanų normų, o JAV federalinis bankas liepą jas nusprendė sumažinti – pirmą kartą nuo 2008 metų.
Kinija mėgina skirti daugiau lėšų infrastruktūrai ir mažinti privalomus bankų rezervus, taip skatindama ūkio augimą.
Kelerius metus pertekliniu biudžetu besidžiaugianti Vokietijos valdžia užsiminė apie ekonomikos skatinimo paketą, kurio vertė gali siekti 50 mlrd. eurų.
Tokios priemonės gali padėti išvengti gilesnės duobės, tačiau ekonomikos dėsniai ir patirtis parodo, kad po kiekvieno pakilimo laukia nusileidimas. Šiuo atveju stengiamasi, kad jis būtų kaip įmanoma minkštesnis ir nebūtų vėl vadinamas pasauline krize. Tokiu atveju ir Lietuvos ūkio, ir gyventojų lauktų galbūt nelengvas, tačiau tikrai ne kritinis laikotarpis.
