Portale gazeta.ru žurnalistas Ilja Kurbovas pasakoja, kuo tikrasis akademikas Legasovas skyrėsi nuo ekrane įkūnyto herojaus, ką jam teko išgyventi ir kas jį pražudė.
Valerijus Legasovas, būdamas 36 metų, tapo mokslų daktaru (habilituoto mokslų daktaro atitikmuo SSRS. – Red.) ir SSRS mokslų akademijos nariu korespondentu, 1976 m. gavo SSRS valstybinę premiją, o 1984 m. jam buvo paskirta Lenino premija.
Televizijos kanalo HBO seriale „Černobylis“ parodyta, kad jis gyveno nedideliame ir kukliai apstatytame bute, o iš tikrųjų akademikas turėjo asmeninį automobilį GAZ-24 „Volga“, kuris kainavo apie 10 tūkst. rublių.
„Šmėkštelėjo Černobylio perspektyva“
Jo kolega Leonidas Sumarokovas stebėjosi V.Legasovo darbštumu ir prisiminė, kad 1978 m., akademiko reikalavimu, buvo išanalizuoti atominių elektrinių darbo principai kitose šalyse – ir jau tada jiems „šmėkštelėjo Černobylio perspektyva“. V.Legasovas perspėjo apie katastrofos galimybę dar prieš šešerius metus iki avarijos Černobylio AE:
„Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nepaisant saugumo priemonių, atominėje elektrinėje gali susidaryti sąlygos avarijai įvykti, dėl ko gali būti pažeista aktyvioji zona ir į atmosferą išmestas tam tikras kiekis radioaktyviųjų medžiagų“.
Serialas prasidėjo tuo, kad V.Legasovas virtuvėje įrašo paskutinę kasetę su prisiminimais apie tragiškus įvykius, o po to pasitraukia iš gyvenimo. Tačiau iššifravus įrašus paaiškėjo, kad juose jis nekėlė filosofinių klausimų apie melo kainą, o išsakė konkrečias pretenzijas Černobylio AE administracijai.
„O tu daryk taip, kaip nurodyta ten, kur išbraukta!“ Štai koks tokių rimtų dokumentų parengimo lygis: kažkas kažką išbraukė, su niekuo nepasitaręs, operatorius galėjo teisingai arba neteisingai interpretuoti išbrauktą tekstą, atlikti savavališkus veiksmus – ir tai eksploatuojant branduolinį reaktorių!“– piktinosi akademikas.
Neatitinka tiesos ir draugiški akademiko ir Černobylio komisijos pirmininko Boriso Ščerbinos santykiai, kuriuos ekrane demonstravo Jaredas Harrisas ir Stellanas Skarsgardas.
Kaip pažymėjo interviu interneto laikraščiui „Fontanka“ Radžio instituto fizikos skyriaus viršininko pavaduotojas Leonidas Pleskačevskis, kuris ėjo šias pareigas atliekant avarijos padarinių likvidavimo darbus, scena, kurioje vienas iš jų grasina išmesiąs kitą iš sraigtasparnio, yra perdėta:
„Tai pasakos, tuo laikotarpiu viskas jau buvo kitaip, ne taip, kaip Stalino laikais“, – pažymėjo jis.
Į Černobylį V.Legasovas išskrido 1986 m. balandžio 26 dieną. Vietoj suplanuotų trijų savaičių netoli avarijos vietos jis praleido keturis mėnesius, pirmosiomis dienomis po kelis kartus per dieną kildamas virš reaktoriaus sraigtasparniu, būtent jis pasiūlė pripilti į reaktorių švino ir molio mišinio, taip pat primygtinai reikalavo evakuoti visus Pripetės gyventojus. Tačiau iškelti jį į pirmą planą, kaip tai padarė serialo kūrėjai, pasak daugelio tų metų įvykių dalyvių, yra neteisinga.
„Visus svarbiausius sprendimus priėmė avarijos priežasčių tyrimo ir padarinių likvidavimo vyriausybinė komisija. Jokio pavienio didvyrio Černobylyje tuo metu negalėjo būti“, – sakė interviu laikraščiui „Moskovskyj komsomolec“ generolas majoras Nikolajus Tarakanovas, kuris buvo paskutinis Černobylio AE avarijos padarinių likvidavimo darbų vadovas.
Jis taip pat pažymėjo, kad avarijos padarinių likvidavimo komisijos posėdžiai kai kada vykdavo akademikui nedalyvaujant, jis nepasirašė kai kurių svarbių dokumentų.
Kova už teisybę
Nepaisant to, V.Legasovas vienas iš pirmųjų ėmė atvirai kalbėti apie įvykį. 1986 m. jis penkias valandas skaitė pranešimą TATENA būstinėje, supažindindamas su paties atlikta avarijos priežasčių analize. Sovietų Sąjungoje jį apkaltino slaptų duomenų paviešinimu.
Akademikas ir toliau kovojo už teisybę – 1987 m. išsiuntė laikraščiui „Pravda“ straipsnį „Mano pareiga jums papasakoti apie tai“, tačiau jis buvo paskelbtas tik praėjus dviem savaitėms po V.Legasovo mirties 1988 metais.
„Iki paskutinės dienos rašė jai eilėraščius“
Kaip prisiminė mokslininko dukra, jis išgyveno krizę, kai 1987 m. pavasarį nebuvo pakartotinai išrinktas į instituto mokslo tarybą.
„Tėvui tai buvo visiška staigmena. Jis nežinojo, kaip į tai reaguoti. Aš manau, kad tai buvo smūgis į paširdžius, be to, iš anksto suplanuotas ir paruoštas“, – sakė ji.
Gydytojai V.Legasovui diagnozavo reaktyviąją depresiją. Rudenį jis vos nemirė, tačiau medikams pavyko akademiką išgelbėti – kad ir keletui mėnesių. Jo kūnas buvo rastas namuose, kabinete, per antrąsias Černobylio AE avarijos metines – 1988 m. balandžio 27 dieną (avarija įvyko 1986 m. balandžio 26 d. – Red.).
„Tėvas pamažu nustojo valgyti, nebemiegojo. Jis labai sulyso. Spindulinė liga – baisus dalykas. Ir tėvas puikiai suprato, kaip jis išeis, kaip teks kentėti. Tikriausiai jis nenorėjo būti našta mamai. Jis ją dievino. Iki paskutinės dienos rašė jai eilėraščius, prisipažino mylįs“, – pasakojo dukra.
1996 m. prezidentas Borisas Jelcinas po mirties suteikė V.Legasovui Rusijos didvyrio vardą.
Parengė Leonas Grybauskas
