Pareigos ir profesija
Kuo skiriasi girininko darbas nuo miškininko? Toks klausimas gali išmušti iš vėžių miške „gimusius ir augusius“ žmones, bet jis kyla nieko apie miškotvarką nenusimanantiems žmonėms.
„Girininkas – tai pareigos, jis atsakingas už girininkijos ūkį, kirtimus, biržių išrėžimą. Miškininkas – tai specialybė, kurią įgijau Aleksandro Stulginskio universitete“, – pasakojo gamtotvarkos specialistas 30 metų Mindaugas Ilčiukas, šiuo metu besidarbuojantis Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Ignalinos regioniniame padalinyje.
M.Ilčiukas miškuose dirba nuo 2012-ųjų. Baigęs studijas jis pradėjo nuo eigulio pareigų Salako girininkijoje.
Po poros metų jis tapo girininko pavaduotoju, po ketverių – girininku. O šių metų pradžioje persikėlė į Ignaliną ir ėmėsi su gamtotvarka susijusių darbų.
„Tai, ką dabar darau, yra įdomiausia, nes dabartinė veikla yra susijusi su mano pomėgiais.
Esu atsakingas už retų rūšių plėšriųjų paukščių stebėseną visame regioniniame padalinyje, o tai man, ornitologui, yra ypač artima.
Nebereikia rūpintis kirtimais, biržių atrėžimu. Darau tai, kas tiesiogiai susiję su mano profesija“, – sakė miškininkas.
Pasikeitė darbų pobūdis
M.Ilčiukui tenka ne tik užvertus galvą stebėti paukščius medžių viršūnėse, bet ir įsmeigti žvilgsnį į žemę. Nes kitas jo rūpestis – stebėti į Raudonąją knygą įrašytų augalų augavietes, o aptiktas naujas registruoti.
Daugumą darbų, kurių miškininkas ėmėsi persikėlęs iš Salako į VMU Ignalinos regioninį padalinį, jam teko pradėti nuo pat pradžių.
„Anksčiau nebuvo nustatyta bendros tvarkos – reglamentuojančių teisės aktų, kuriuos pasitelkus būtų galima atlikti gamtotvarkos darbus. Paukščių stebėsena girininkijose ir anksčiau buvo vykdoma, bet tam nebūdavo skiriama daug dėmesio.
Visi pokyčiai atsirado pertvarkius urėdijas.
Girininkijose pasikeitė darbo krūvis, nedaug liko medienos gamybos – šie darbai yra perduoti kitiems, ir miškininkai gali dirbti tai, kas jiems ir priklauso“, – kalbėjo M.Ilčiukas.
Žmonės miške mato tik medžius, uogas ir grybus, o miškininkai? Ką jie veikia jame kiauras dienas?
„Darbus tenka rinktis atsižvelgiant į orų sąlygas. Jei lyja, tuomet tvarkau dokumentus – dirbu kontoroje.
O jei orai palankūs, imu žiūronus ir traukiu į gamtą. Naujų lizdų, kuriuos susisuka plėšrieji paukščiai, dažniausiai pavyksta rasti atsitiktinai, vaikštant po mišką.
Bet yra ir tikslinių stebėjimų, pavyzdžiui, žiūrima, kur leidžiasi šie grobiu nešini sparnuočiai. Yra įvairių metodikų, bet svarbiausia – užtikrinti jau žinomų lizdų stebėseną, to reikia, kad paukščiai netrukdomi galėtų perėti“, – aiškino pašnekovas.
Globojama kiekviena plėšriųjų paukščių rūšis, įrašyta į Raudonąją knygą. Pavyzdžiui, aplink jūrinių erelių bei erelių žuvininkų lizdus negalima vykdyti pagrindinio naudojimo kirtimų 200 metrų spinduliu. Aplink mažųjų erelių rėksnių ar vištvanagių lizdus apsaugos zona sukasi 100 metrų spinduliu.
„Įdomu ir tai, kad ūkinės priemonės, pavyzdžiui, plynieji kirtimai, kartais daro ir teigiamos įtakos šiems paukščiams. Jūriniai ereliai noriai susisuka lizdus būtent tokiuose kirtimuose, kuriuose palikta stambių pavienių medžių.
Jie ypač svarbūs biologinei įvairovei. Viena, paukščiams nesunku priskristi iki lizdo, antra, jiems yra saugu, nes jie iš tolo gali pamatyti besiartinančius plėšrūnus“, – paaiškino M.Ilčiukas.
Rūpinasi ir poilsiavietėmis
„Kol kas nesu didelis Raudonoje knygoje esančių augalų specialistas – aptikau tik keletą jų rūšių, pavyzdžiui, aukštąją gegūnę bei kitas gegūnių rūšis.
Tačiau mane labai domina į šią knygą įrašytų rūšių vabzdžiai. Per vasarą keliose vietose atradau drugelių machaonų, taip pat akiuotųjų satyrų“, – kalbėjo Mindaugas.
Jis yra ir patyręs drugelių kolekcininkas. Tad ar pastarieji taip pat atsidūrė jo kolekcijoje?
„Jų tikrai negaudžiau, – nusijuokė Mindaugas. – Šių rūšių drugių kolekcijoje jau turiu, juolab kad jų populiacijos yra gana gausios.“
Dar viena M.Ilčiuko, kaip miškininko, veiklos sritis – miškuose esančių poilsiaviečių priežiūra.
Ignalina yra žmonėms patrauklus regionas, jame daug pušynų, miško ežerų, ties jais – poilsio aikštelių. „Yra ir mūsų regioninio padalinio, ir Aukštaitijos nacionalinio parko įrengtų stovyklaviečių, poilsiaviečių. Mano rūpestis – sužiūrėti, kad jos būtų saugios ir patrauklios poilsiautojams.
Pavėsinės, stalai, suolai – visi šie rekreaciniai baldai turi būti laiku atnaujinti, seni – pakeisti naujais“, – apie ūkį prašneko M.Ilčiukas.
Palieka vertingiausius medžius
Kadangi jis turi sukaupęs daug ornitologijos bei gamtosaugos žinių, jomis mielai dalijasi ir su kitais, pavyzdžiui, miško bičiuliais.
„Dar viena mano veiklos sritis yra darbas su visuomene, renginių organizavimas. Tai ir inkilų kėlimo šventės, ir pagalba žvėrims žiemą – baltojo bado metu, ir įvairios su gamtosauga susijusios paskaitos bei parodos“, – užsiminė Mindaugas.
O ar žmonės klausinėja apie tai, kodėl medžius nuniokoja kenkėjai?
„To jie teiraujasi retai, tačiau dažniausiai kremtasi dėl miškų kirtimų. Sunkoka įrodyti, kad miškininkai tikrai nekerta miškų per daug ir visa miškininkystės veikla yra atsakingai planuojama.
Tačiau yra ir kita pusė – esame įsipareigoję miškuose didinti negyvos medienos kiekį. Yra numatyti reikalavimai, kiek jos reikia palikti.
Nes miškas turi būti naudojamas tvariai, dalis jo yra paliekama pačiai gamtai tvarkytis.
Pavyzdžiui, kiekviename kirtavietės hektare turi būti palikta 10 gražiausių ir biologiškai vertingiausių medžių.
Jie barsto sėklas ir taip skatina savaiminį miško žėlimą, taigi jų genetines savybes perima jauni medeliai.
Jei tuos medžius išverčia vėtra, jie tampa gyvūnijos ir augalijos būstu – pūvantis medis yra biologinės įvairovės buveinė, nes yrančioje medienoje įsikuria grybai, kerpės, vabalai, vabzdžiai. O ir paukščiams tai teikia maisto“, – paaiškino M.Ilčiukas.
Plunksnų kolekcija – vienintelė
Šiuo metu Ignalinos viešojoje bibliotekoje eksponuojama M.Ilčiuko surinkta plunksnų kolekcija. Tokia ji – vienintelė Lietuvoje. Šiuo metu joje yra sukaupta apie 2 tūkst. plunksnų, kurias išmėtė maždaug šimto rūšių paukščiai.
Paprastai kolekciją Mindaugas laiko ten, kur ir dirba, – VMU Ignalinos regioniniame padalinyje, savo kabinete.
Ją sudaro keturi albumai, kuriuose plunksnos sudėliotos pagal paukščių rūšis, greta jų yra sužymėtos ir radimo vietos.
„Viena retenybių kolekcijoje – vapsvaėdžio erelio plunksna.
Tai į Raudonąją knygą įrašytas paukštis, kurio plunksną radau savo tėviškėje – Utenos rajone esančiuose Užpaliuose“, – užsiminė M.Ilčiukas.
O koks gi buvo paukštis, kuris pametė pirmąją kolekcijoje atsiradusią plunksną? „Kėkštas. Jo plunksna buvo ryški, mėlyna su baltais ir juodais dryžiais, todėl ir pritraukė dėmesį“, – prisiminė Mindaugas.
Jis – gamtos vaikas: gimtoji vieta neišvengiamai turėjo įtakos renkantis specialybę. Tai ir pelkės, ir miškai, ir nepaprastos Šventosios upės apylinkės. „Ten pradėjau rinkti drugių kolekciją, domėtis paukščiais.
Visa tai mane auklėjo ir kaip būsimą miškininką“, – užsiminė pašnekovas.
Miškininkų darbai susiję su gamtosauga
Tiek šiuo metu patikėjimo teise Valstybinių miškų urėdija valdo apie milijoną hektarų miškų. Tai – milžiniška teritorija, kuri sudaro apie pusę viso miškingo Lietuvos ploto. Ji ir yra miškininkų darbo vieta.
Maždaug penktadalis to milijono hektarų yra draustiniai bei kiti saugomi miškai, kurių priežiūra – taip pat miškininkų darbo dalis.
Miškingumo didinimas, biologinės įvairovės ir miško ekosistemų išsaugojimas – tai užduotys, kurias įveikti tenka šios profesijos žmonėms ir kurios tiesiogiai susijusios su klimato kaitos švelninimu.
Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas profesorius Edmundas Bartkevičius yra sakęs, kad miškininkai yra atsakingi už visą su miško tvarkymu susijusią veiklą – nuo sėklų surinkimo, sodmenų išauginimo, miško įveisimo, medynų formavimo iki medienos pardavimo. Taigi darbo šią profesiją pasirinkusiems žmonėms buvo ir visada bus.
Tradiciškai miškininko diena Lietuvoje švenčiama trečią rugsėjo šeštadienį – šiemet tai bus rugsėjo 21-oji. Tarpukario Lietuvoje pagrindinė miškininkų šventė buvo balandžio mėnesį švenčiamos miškasodžio pabaigtuvės.
