Daugelyje santuokų rūmų yra pagalvojimo kambariai. Prieš tuoktuves jaunikis ir jaunoji trumpam uždaromi atskirose patalpose, kad gerai apsvarstytų prieš žengdami lemtingą žingsnį.
Vedybinį diskursą perkėlus į politinę plotmę, menamas Kauno miesto ir Kauno rajono jungtuves, susidarytų pikantiškas vaizdelis. Kauno rajono meras Valerijus Makūnas iš tokio pagalvojimo kambario bėgtų lauk lyg nutvilkytas, o miesto vadovas Visvaldas Matijošaitis vytųsi. Ir vargu ar su gėlių puokšte rankose – bizūnas atrodytų įtikinamiau.
Gera idėja satyrinei laidai, tačiau mokslininkai į administracinės pertvarkos keblumus, kurių viena apraiškų – Kauno rajono ir miesto konfliktas, pažvelgė rimtai. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai šiemet parengė kolektyvinę monografiją „Savivaldybių bendradarbiavimas Lietuvoje: formos, galimybės, vizijos“.
Knygoje visiškai kitaip, nei buvo įprasta, kalbama apie administracinę pertvarką. Pagrindinis klausimas – ne ar reikia jungti arba skaidyti savivaldybes, bet kaip sukurti modelį, kad savivalda suteiktų galimybę teikti kokybiškesnes paslaugas ir užtikrintų pilietinį aktyvumą.
Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su vienu monografijos autorių, VDU Viešojo administravimo katedros docentu Remigijumi Civinsku.
– Gal iš tiesų būtų racionalu Kauno rajono miestelius, gyvenvietes prijungti prie miesto ir sudaryti vientisą konglomeratą, kuris pamažu vis labiau virstų miestu? Juk dabar nuo Aleksoto iki Garliavos vos keli žingsniai, bet vienur miestas, o kitur – teoriškai kaimas?
– Kauno rajonas pastaruoju metu iš tiesų labai sparčiai vystėsi, tai bene didžiausias rajonas Lietuvoje. Tačiau jo dydis ir geografinis artumas miestui nėra būtina sąlyga jį administraciškai jungti prie miesto.
Būtų ekonominių privalumų, didesnis ekonominis potencialas, bet būtų ir trūkumų, pavyzdžiui, pasunkėtų mokesčių našta. Tačiau svarbiausia – atsiklausti rajono ir miesto žmonių, ar jie nori tokių jungtuvių? Atrodo, kad tai politikams mažiausiai rūpi.
Pagaliau miesto ir rajono administracijos nebūtinai turi būti sujungtos, kad pagerėtų paslaugų kokybė miesto ir rajono gyventojams. Tai galima pasiekti steigiant bendras įmones, susitariant sutelktai teikti paslaugas. „Kauno energija“, pavyzdžiui, šildo ir Kauno miesto, ir Kauno rajono gyventojus ir dėl to jokių bėdų.
– Dėl energetikos – vienas dalykas, bet antai Kauno miestas ir rajonas net negali susitarti dėl bendrų viešojo transporto paslaugų sistemos.
– Taip, yra regionų, kuriuose skirtingos savivaldybės puikiai susitaria dėl viešųjų paslaugų, bet Kaune ir Kauno rajone šioje srityje dar yra neišspręstų problemų.
Pavyzdžiui, didžiojoje dalyje Garliavos vandentiekio paslaugas teikia „Kauno vandenys“, bet jie buvo atsisakę reaguoti į avarinius atvejus teigdami, kad tai turėtų daryti kita bendrovė. Šis atvejis nuskambėjo ir žiniasklaidoje.
Bet galiausiai buvo rastas sprendimas, „Kauno vandenys“ sutvarkė nuotekų kanalizaciją. Šis atvejis rodo, kad susitarti įmanoma, jei konstruktyviai ieškoma sprendimų, o politinės ambicijos atidedamos į šalį.
– Bet vis tiek kai kuriems kauniečiams pikta, kad šalia esančių gyvenviečių gyventojai naudojasi miesto infrastruktūra, o mokesčiai patenka į rajono kišenę. Ar taip teisinga?
– Galimas toks administracinės pertvarkos modelis, pagal kurį miestai kaip atlygį už naudojimąsi jų infrastruktūra gautų Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį.
Tiesiog reikėtų įdiegti kitokį GPM paskirstymo modelį, nei veikia dabar. Tai irgi diskutuotinas dalykas.
– Miesto savivaldybės norėtų, kad neliktų žiedinių savivaldybių, kad jos būtų prijungtos prie didmiesčių (pirmiausia – Kauno), bet ar įmanomas toks savivaldos modelis, kai vienuose regionuose naikinamos žiedinės savivaldybės, kituose viskas lieka po senovei?
– Tokių atvejų gali būti. Panašiai jau nutiko Vilniuje. Dalis priemiesčių, tokių kaip Grigiškės ar Mūrinė Vokė, iš priemiesčių tapo sostinės dalimi. Bet toliau urbanizacijos procesas sustojo, nes jis atsimušė į etninės tapatybės, taigi Vilnijos lenkų tapatybės, išsaugojimo siekius.
Kaune padėtis iš esmės kitokia. Čia tautiniai siekiai, apribojimai – ne problema. Garliavos ar Karmėlavos gyventojas dažnu atveju save vadina kauniečiu ir jam būtų keista, jei būtų prikišta, kad jis ne kaunietis, o kaimietis.
Gal tik pastaruoju metu, kai iškilo priešstatų tarp Kauno miesto ir rajono valdžių, kai kas ėmė brėžti skirtumus tarp miesto ir rajonui priklausančių gyventojų, bet jų galvosenos ir gyvenimo būdo tai nė kiek nepalietė.
– Tad jei Kauno rajonas toks didelis gremėzdas, gal jį reikėtų ne jungti prie miesto, bet skaidyti į mažesnius, labiau kompaktiškus administracinius vienetus?
– Prieš metus ar daugiau Seime iš tiesų buvo siūlymų skaidyti savivaldybes pagal seniūnijų modelį. Kauno rajone, pavyzdžiui, seniūnijos daugeliu atžvilgių yra stiprios ir natūraliai galėtų tapti naujo modelio administracinio suskirstymo centrais.
O mieste, ypač daugiabučių mikrorajonuose, seniūnijų ir bendruomenių vaidmuo menkas ir toliau menksta. Tačiau nors Vakaruose iki 5 tūkstančių gyventojų turinčios savivaldybės puikiai veikia (Lietuvoje savivaldybėse vidutiniškai gyvena apie 40 tūkstančių žmonių), smulkinti savivaldybes ir išplėsti seniūnijų galias atsisakyta.
Mums jau į kraują įaugęs griežtai centralizuotos valstybės modelis ir iš dalies gaila, kad trūksta platesnių savivaldos teisių. Gal tokiu atveju būtų labiau atsižvelgiama į žmonių nuomonę ir nesusidarytų tokia konfliktinė padėtis, kokia susidarė tarp Kauno miesto ir Kauno rajono.
