Paiešką vykdžiusiems žmonėms nepavyko aptikti jokių katastrofos pėdsakų. Nuolaužų nebuvo: tarsi orlaivis būtų išgaravęs. Apie tai rašo gazeta.ru.
Karinių jūrų pajėgų orlaivis
Prieš 65 metus Atlanto vandenyne paslaptingai dingo lėktuvas „Lockheed R7V-1 Super Constellation“. Jis skraidino kariškius ir jų šeimų narius į Maroką ir turėjo stabtelėjimui nusileisti Portugalijai priklausančio Azorų salyno Terseiros saloje, esančioje Atlanto vandenyne.
Orlaivis skrido iš JAV karinio jūrų laivyno aviacijos bazės „Patuxent-River“. Mįslingas atsitikimas įvyko netoli šiaurinės Bermudų trikampio kraštinės. Ir jis sukėlė didelį žurnalistų ir mistikos mėgėjų susidomėjimą.
Nepaisant vykdytų paieškos operacijų, orlaivio nuolaužų taip ir nepavyko aptikti. Nebuvo ir oficialių išvadų dėl dingusio JAV karinio jūrų laivyno lėktuvo. Šis paslaptingas įvykis pateko į bermudistikos metraštį kaip 441 skrydis.
Transatlantinis skrydis
Ilgas transatlantinis skrydis tais laikais buvo reikšmingas įvykis. Todėl lėktuvo įgulą sudarė 21 žmogus – jie savo funkcijas turėjo atlikti pamainomis.
Lėktuvu 12 kariškių skrido į Port Lyautey aviacijos bazę tęsti tarnybos. Šiaurės Afrikoje jie turėjo užsibūti, todėl kai kurie keliavo kartu su šeimos nariais: orlaivyje buvo keturios moterys ir penki vaikai.
„Tai buvo didžiulis karinių jūrų pajėgų orlaivis, – rašoma Lino von Palio knygoje „Bermudų trikampio paslaptys“. – Išliko sąrašas daiktų, kurie buvo lėktuve: 111 gelbėjimosi liemenių, 46 apsauginiai kostiumai, 660 popierinių puodelių ir penki gelbėjimosi plaustai.
Tarp orlaivio įrangos buvo meteorologinis radiolokatorius – labai naudingas dalykas, nes pilotas galėjo išvengti pavojingų oro srautų bei pavojingo atmosferos fronto. Taigi „R7V-1“ buvo daug geriau apsaugotas nei kiti orlaiviai“.
Orų prognozė pilotams buvo palanki. Skrydžio metu nebuvo prognozuojama nei audrų, nei smarkių perkūnijų. Be to, laineris turėjo skristi virš debesų. Įgulos vadą grįžtančio lėktuvo įgula perspėjo, kad pažemėje yra sričių su galimomis perkūnijomis. Apledėjimas tokiomis sąlygomis laikomas mažai tikėtinu.
Mįslingas dingimas
1954 m. spalio 30 d. 21.39 val. vietos laiku „R7V-1“ pakilo iš bazės Merilando valstijoje. Skrydis vyko kaip įprasta, tačiau po paskutinio radijo ryšio 23.30 val. su įgula susisiekti nebepavyko. Nurodytu laiku pilotai suspėjo pranešti apie savo buvimo vietą – 560 km į rytus nuo Baltimorės.
Tikslios 441 skrydžio koordinatės buvo: 38 laipsniai 06 minutės šiaurės platumos, 69 laipsniai 12 minučių vakarų ilgumos, apytikslis atstumas iki kranto – 650 kilometrų. Nelaimės signalo „Lockheed“ nepasiuntė. Jis tiesiog išnyko, tarsi ištirpo atmosferoje. Nė viena detalė niekada daugiau nebepriminė 441 skrydžio: nei žmonių palaikai, nei fiuzeliažo fragmentai.
Praėjus maždaug 1,5 valandos, spalio 31-osios 1.00 val. nakties sausumoje esantys dispečeriai paskelbė nepaprastąją padėtį.
Ieškoti dingusio „R7V-1“ išplaukė laivai ir išskrido lėktuvai. Jie šukavo plotą tarp Naujojo Džersio valstijos ir Azorų salų. Ekspertų nuomone, lėktuvo turinys, pavyzdžiui, plaustai ir liemenės, negalėjo nuskęsti orlaiviui subyrėjus ore ar sudužus nuo smūgio į vandenį, todėl gelbėtojai visa tai turėjo pamatyti.
Gelbėtojai buvo visiškai suglumę, nes į jų rankas nepateko nieko, kas galėtų pasakyti, kas gi nutiko. Paieškos operacijos buvo nutrauktos lapkričio 4 d. dėl pablogėjusių orų.
Dingęs lėktuvas ir I.Diatlovo grupė
Paslaptingai dingus 441 reisu skridusiam lėktuvui buvo suorganizuotas šio įvykio tyrimas. Tačiau tyrimo komisija pribloškė išvadų miglotumu.
Šiuo požiūriu Amerikos ekspertus buvo galima drąsiai lyginti su sovietų tyrėjais, kurie 1959 m. Šiaurės Uralo kalnuose Igorio Diatlovo vadovaujamos turistų grupės žūties priežastimi įvardijo „neįveikiamą stichinę jėgą“.
Lygiai prie tokios pačios nuomonės priėjo oficialūs tyrėjai. Jų nuomone, lėktuvas susidūrė su netikėta ir galinga jėga, dėl kurios skristi tapo neįmanoma.
Labiausiai tikėtina versija, jog lėktuvas pateko į galingą atmosferos frontą su perkūnija, nors orų tarnyba apie tai nepranešė. O ir pačiame lėktuve juk buvo įrengtas meteorologinis radiolokatorius.
„Kadangi karinė žinyba labai nenoriai pripažįsta nuostolius taikos metu, tai apie dingusį lėktuvą žinoma tik tiek, kad iškart po to, kai pasibaigė vėluojančio lėktuvo laukimo laikas, prasidėjo jo paieška, – rašė L. von Palis. – Gelbėjimo laivai ir lėktuvai ištyrė didelę dalį vandenyno paviršiaus, tačiau nerado nei nuolaužų, nei kitų avarijos pėdsakų.
Nerado nė įprasto lėktuvo „mirties“ rodiklio – alyvos dėmės. Ne šiaip sau 441 reisu skridusio orlaivio dingimas laikomas vienu paslaptingiausių per visą Bermudų trikampio istoriją“.
Paslaptis atskleista?
Paslaptingasis Bermudų trikampis Atlanto vandenyne tarp Floridos, Bermudų salų ir Puerto Riko, žinomas visame pasaulyje dėl čia dingstančių lėktuvų ir laivų. Yra įvairių hipotezių, aiškinančių šias anomalijas net ateivių ir Atlantidos gyventojų krečiamomis šunybėmis.
Tačiau mokslininkai yra linkę į viską žiūrėti paprasčiau, pavyzdžiui, jie nurodo seklumų gausą šioje vandenyno vietoje, taip pat dažnai pasitaikančias audras ir ciklonus, dėl kurių kyla navigacijos problemų.
Pirmą kartą apie Bermudų trikampį spaudoje pradėta kalbėti 1950 metais, o taip jį pavadino rašytojas Vincentas Gaddisas 1964-aisiais. Nuo to laiko tarp anomalinių reiškinių egzistavimo šalininkų ir skeptikų vyksta aršūs ginčai dėl laivų ir lėktuvų dingimo šiame regione priežasčių.
2018 metais britų okeanografų grupė iš Sauthamptono universiteto rado naują paaiškinimą, kodėl pradingsta laivai Bermudų trikampyje. Anot jų, dėl visko kaltos 30 metrų aukščio „bangos žudikės“.
Jos yra labai stačios ir aukštos, atrodo kaip vandens siena ir atsiranda netikėtai. Tą patį teigia ir JAV nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos ekspertai.
Vieno iš tyrimo dalyvių, okeanografo Simono Boxallo nuomone, labiausiai tikėtina laivų ir orlaivių dingimo priežastis yra žmonių klaidos.
Jis kaip pavyzdį pateikė penkių JAV torpedinių bombonešių dingimą 1945 metais pratybų metu – greičiausiai jiems tiesiog baigėsi degalai.
1965 m. birželio 6 d. tame pačiame rajone dingo lėktuvas „С-119“ su dešimtimi ekipažo narių. Paieškos ir gelbėjimo darbai vėl buvo bevaisiai. Ši atvejis dažnai siejamas su žmones grobiančiais ateiviais. O kas gi dar galėjo šitaip pasielgti? Juk ne jūrų pabaisos, įsitikinę šios versijos šalininkai.
2018 m. spalio 26 d. netoli Pietų Karolinos valstijos pakrantės dingo dvimotoris lėktuvas „Piper PA-31 Navajo“. Apie nepaprastąją padėtį lėktuve ekipažas nepranešė.
Parengė Leonas Grybauskas
