Tai du klausimai, į kuriuos atvykėliams negalėjo atsakyti Sankt Peterburge gimę ir užaugę žmonės.
O kaip jie patys apibūdina save, su kuo susidurs svečiai, kuriems įvedus elektronines vizas šis Rusijos miestas tapo lengviau pasiekiamas?
Nuolat skambėjo „Možno proiti“
Nevos prospekte užkalbintas Michailas Kalinkinas spėjo, kad Sankt Peterburgo gyventojai dar nepripratę prie turistų antplūdžio, todėl kiekvienas žioplinėjantis gatvėse jiems atrodo ne saviškis.
„Kodėl vietiniai bando prasibrauti per turistų minios vidurį, galima nebent tuo. Pas mus šalta, daugelis skuba, tai atvykėlių neorganizuotumas galbūt kelia susierzinimą. Bet tai tik spėjimas“, – dėstė Sankt Peterburge nuo gimimo gyvenantis M.Kalinkinas.
Jis pabrėžė, kad eidami šaligatviu vietiniai stengiasi laikytis dešinės pusės, o turistai, ypač iš pietų Europos, žirglioja bet kur. Jei pamato juos sudominusį objektą, traukia tiesiai, visai nekreipdami dėmesio į pėsčiųjų srautus.
„Taip, tas „Možno proiti“, galima sakyti, kad yra mūsų, Peterburgo žmonių posakis. Būdamas Maskvoje tokio neišgirdau nė karto“, – pritarė Sankt Peterburgo senbuvis.
Kad po turistų antplūdžio per pasaulio futbolo čempionatą, vykusį Rusijoje, Sankt Peterburgas jaučia svečių stygių, pastebėjo ir Arturas Jonauskas. Kad 53 valstybių piliečiams dalijamos nemokamos elektroninės vizos Sankt Peterburge padidino atvykėlių skaičių, jis dar nepastebėjęs.
Atvykėlius veda ne į miesto centrą
M.Kalinkinas neslėpė, kad vietiniai gyventojai nemėgsta Nevos prospekto, kur autentikos liko visai nedaug: „Bet turistams reikia lygių ir plačių gatvių, daug aukso. Galbūt dėl to toks mūsų požiūris į svečius.“
Iš draugų jis ne kartą girdėjęs, kad atvykėlius jie veda ne į miesto centrą, o link Kolomnos, kur dar galima pajusti Fiodoro Dostojevskio laikų dvasią.
„Sankt Peterburgo gyventojai net šunis ne parkuose, skveruose vedžioja, o krantinėmis. Tai turbūt jie labai romantiški žmonės. Parkai visame pasaulyje vienodi, o štai tokios krantinėse tėra Sankt Peterburge“, – gyrė M.Kalinkinas.
Jo žodžiais, kiekvienas, kuris susidomės tuo, ką jam siūlo Sankt Peterburgo senbuvis, susilauks jo palankumo. Tada gali tikėtis, kad svečią vietinis ir palydės, ir negailėdamas laiko papasakos.
„Taip, Sankt Peterburgo centrą išgražino, bet jis kažką prarado. Kamštį ištraukė ir vanduo išbėgo“, – atsiduso A.Jonauskas.
Anot jo, Sankt Peterburge pragyvenęs 15-20 metų tu jau gali jaustis šio miesto gyventoju. Tiesiog susigyveni su didžiuliu miestu. Kas kita Vilnius, kur miestas auklėja kiekvieną savo gyventoją. Bet taip, jo nuomone, buvo ne visada. Auklėtojo vaidmens Vilnius ėmėsi tik pastaraisiais dešimtmečiais.
„Kitiems miestams nesvarbu, ką jie augina savo viduje. Kas kita Vilnius“, – lygindamas du miestus svarstė A.Jonauskas.
Paims už rankos ir nuves
Paprašyta keliais bruožais apibūdinti Sankt Peterbugo gyventoją, Ala Poletajeva pabrėžė, kad tai didžiulis miestas, kuriame daugybė visuomenės sluoksnių.
„Galbūt pirmiausia išskirčiau geranoriškumą. Jeigu Sankt Peterburgo gyventojas gali padėti žmogui, tai ir padeda. Pradedant tuo, kad jeigu nežinai, kur eiti, jis paims už rankos ir nuves. Kiti ir patys matydami, kad žmogus klaidžioja, net neprašomi gali padėti“, – pradėjo A.Poletajeva. Kad taip yra, kartą patyrė ir portalo lrytas.lt žurnalistai.
A.Poletajevos nuomone, tokie normalūs žmonių santykiai ir turėtų būti. Deja, kai kuriuose miestuose jų trūksta.
Taip pat ji išskyrė Sankt Peterburgo žmonių kuklumą – jie niekada nesigirs dėl savo nuopelnų: „Mus visada mokė, kad tai yra nemandagu. Gyrimasis net buvo įvardijamas kaip viena žmogaus silpnybių.“
Moteris prisiminė atvejį, kai nuvažiavusi su grupe į Botanikos institutą pasiteiravo, kuris mokslininkas yra šioje mokslo įstaigoje yra svarbiausias. Atsakymo į tokį tiesmukišką klausimą, aišku, nesulaukė.
„Tik po mano mokslinio darbo vadovo mirties sužinojome, kad jis Britų akademijos buvo išrinktas geriausiu mokslininku. Gyvas būdamas jis niekam apie tai nepasisakė“, – kalbėjo Sankt Peterburgo gyventoja.
Jos manymu, dar vienas Sankt Peterburgo senbuvių išskirtinis bruožas – mokėjimas įveikti negandas: „Sugebėjimas išsisukti iš sudėtingos padėties galbūt perduodamas iš kartos į kartą nuo karo laikų.“ Sankt Peterburgo blokada Antrojo pasaulinio karo metais truko nuo 1941 metų rugsėjo 8-osios iki 1944 metų sausio 27-osios.
Draugai gąsdino – Lietuvoje nušaus
A.Poletajeva papasakojo ir apie santykius su lietuviais.
Vaikystėje ji su motina dažnai traukiniu atvažiuodavo iš Sankt Peterburgo į Lietuvą, kur vasaras praleisdavo Švenčionių rajone, prie Žeimenos. Dabar traukinio į Lietuvą nebėra. Sankt Peterburgo gyventoja neslėpė, kad kai vėl susiruošė atvažiuoti į Lietuvą, išgirdo gąsdinimų. Esą kur tu važiuoji, ten tave nušaus.
„Stotyje mane pasitiko tokia smulkutė mergina šiaudų spalvos plaukais“, – šypsojosi prisimindama pirmąjį po daugelio metų susitikimą Lietuvoje A.Poletajeva. Tai buvo fotomenininkė Vėtrė Antanavičiūtė.
Paskui jai vienai teko troleibusu nuvažiuoti į Karoliniškes. Žinojo jo numerį, bet nesusigaudė, į kurią pusę važiuoti. Tad akimis susiradusi vyresnio amžiaus moterį, galvodama, kad ji tikrai mokės rusiškai, priėjo paklausti.
„O ji, išgirdusi rusų kalbą, demonstratyviai nusisuko. Bet aš, mėgstanti bendrauti, norėjau sužinoti, kas ne taip. Tik kai moteriai paaiškinau, kad nesu priešas, ji man noriai rusiškai viską paaiškino“, – pasakojo A.Poletajeva, prisipažinusi, kad to apsilankymo metu iš pradžių tikrai buvo baisu.
Ar toks jausmas apėmė dėl to, kad tokia nuomonė apie Lietuvą formuojama Rusijoje? „Tai, ką pasakoja žiniasklaida, savaime suprantama, veikia. Be to, visi juk suprato, kad tai, kas įvyksta, tai įvyksta ne be priežasties“, – svarstė A.Poletajeva, prisimindama ir kruvinuosius 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius.
