Teisinių svertų, kurie priverstų vykdyti VK rekomendacijas, nėra. Valstybės institucijoms ji gali tik patarti, ir jau politikų valia lemia, kaip į tai bus atsižvelgta. Neretai jie būna kurti ir racionaliausiems patarimams, ypač artėjant rinkimams, kai sveiko proto logiką nusveria populistinis išskaičiavimas įtikti rinkėjams.
Matyt, todėl valstybės kontrolierius A.Dulkys, kalbėdamas tarptautinėje valstybės tvarios plėtros konferencijoje „Signals 2019“, ironiškai ragino strateginio mąstymo mokytis iš barono Miunhauzeno, kuris ištraukė save už plaukų iš balos.
Esą ši balos istorija gerai iliustruoja dabarties Lietuvos įvairių sričių problemas. O auditorių nustatyti faktai šokiruoja.
Lietuvos valstybės investicijų programos palyginimas su pelke – ne iš piršto laužtas. Per pastarąjį dešimtmetį jai panaudota apie 11 mlrd. eurų, bet pradėtiems projektams baigti reikia dar bent 4 mlrd. eurų. Vadinasi, nieko naujo artimiausius ketverius metus nederėtų pradėti statyti.
Mat trečdalis investicijų projektų kapanojasi toje pelkėje vidutiniškai 10 metų, o kai kurie jau ir daugiau kaip du dešimtmečius. Beveik 900 projektų sustabdyti arba visai nutraukti, o tai reiškia, kad didžiuliai pinigai išmesti į balą, iš kurios Lietuvai seniai laikas save traukti kad ir už plaukų.
Lietuva yra parengusi ir mėgina įgyvendinti net 80 strategijų, bet toks didžiulis jų kiekis rodo, kad nėra aiškių prioritetų ir daugelis valstybės planų – popieriniai.
Vienas, atrodytų, nesunkiai įgyvendinamų siekių – atverti viešojo sektoriaus duomenis. Tam reikia tik politinės valios, bet per 8 metus atlikta mažiau nei pusė tokiam atvirumui būtinų darbų ir savo duomenis kol kas atskleidė vos 3 proc. viešojo sektoriaus įstaigų.
Tai nėra smulkmena. VK skaičiavimai stulbina – pasirodo, naudodamasi atvertais viešojo sektoriaus duomenimis ekonomika galėtų gauti 800 mln. eurų naudos ir papildomai sukurti beveik 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Atrodytų, pinigai guli po ranka, bet jų niekas nepakelia, nors įstatymai leidžiami, pasak A.Dulkio, patrankos sviedinio greičiu. Per metus Seimo nariai svarsto apie 700 įstatymų projektų – kelis kartus daugiau nei kaimyninių šalių parlamentai. Net pusę įstatymų Seimas priima skubos ir ypatingos skubos tvarka, o tokios teisėkūros kokybė labai abejotina.
Milžiniški efektyvesnio lėšų naudojimo resursai slypi niekaip nereformuojamose sveikatos apsaugos ir švietimo srityse.
Gydytojų skaičius tūkstančiui Lietuvos gyventojų viršija ES vidurkį, bet pacientams tenka ilgai laukti, kol pakliūva pas medikus sudėtingesnių tyrimų. Tuo pat metu apie 60 proc. brangių medicinos prietaisų naudojami neintensyviai, o 7 proc. išvis nenaudojami.
Dar daugiau neefektyvumo požymių švietimo srityje. Vienam mokytojui Lietuvoje tenka mažiausiai mokinių ES, bet jų pasiekimai žemesni nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių vidurkis. Prasto mokymo priežastys seniai žinomos – išpūsta mokyklų infrastruktūra, kuriai išlaikyti tenka beveik pusė švietimo lėšų.
Lietuva galėtų pasimokyti iš Estijos – ten ryžtingai vykdomos švietimo reformos leido, nusistačius aiškius ir ambicingus tikslus, efektyviai naudoti lėšas ir suteikti estų jaunimui aukščiausios kokybės privalomąjį išsilavinimą, įdiegiant kartu nemokamo mokymosi visą gyvenimą sistemą.
Daug trūkumų auditoriai aptiko ir vykdant socialinę politiką. Socialinė parama turėtų skatinti asmenis įsitraukti į visuomenės gyvenimą, išmokas galintiems dirbti reikėtų sieti su paskatomis grįžti į darbo rinką.
Bet Lietuvoje parama teikiama tiems, kurie jos prašo, aklai, nepritaikant konkrečiam asmeniui, lengvatos ir paslaugos nederinamos, o metų metus jas gaunantys žmonės tampa nuo jų priklausomi.
Tuo metu vos 14 proc. remiamų šeimų ir 3 proc. socialinę paramą gaunančių vienišų žmonių gali tenkinti bent minimalius savo poreikius.
Antai praėjusiais metais 271 mln. eurų buvo panaudota socialinėms pašalpoms ir paslaugoms. Tai absoliutaus skurdo lygį šalyje sumažino 6,8 proc. – iki 11,1 procento.
Bet labai svarbiu laikomas pajamų nelygybę atspindintis santykinio skurdo rodiklis Lietuvoje nesikeičia ir viršija 20 procentų.
Pajamų nelygybė, socialinė atskirtis – ne tik Lietuvos problema. „Signals 2019“ konferencijoje kalbėję tarptautiniai ekspertai netgi teigė, kad ekonomikos augimas šalims nėra toks svarbus, jeigu vis viena didėja pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis.
Siūlomas receptas – vadinamasis įtraukusis augimas, kuris numato perskirstymo, darbo rinkos ir prekybos reguliavimą, būsto politiką.
Spartų ir socialiai įtraukų ekonomikos augimą labiausiai gali paskatinti mokesčių bei išlaidų reformos, kurios padėtų didėti BVP ir kartu mažintų pajamų nelygybę, didintų žmonių vidutines pajamas.
Regis, patarimų, kaip reikėtų šeimininkiškai tvarkyti valstybę – per akis. Bet ar norės specialistų balsą išgirsti politikai, kurių klausą ir regėjimo horizontą lemia kadencijos trukmė?
