Valstybės kontrolė milžiniškus netikslingai iššvaistomus finansinius resursus regi milijardus eurų praryjančios valstybės investicijų programos ir viešųjų pirkimų srityse, nekalbant jau apie neefektyviai lėšas naudojančias švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas ar šešėlinę ekonomiką.
Mažiau pastebėtas dar vienas Lietuvos bendrąjį vidaus produktą gerokai padidinti ir kartu papildyti šalies biudžetą galintis resursas. Tai 144 tūkst. darbingų, bet niekur nedirbančių asmenų.
Registruoto nedarbo lygis Lietuvoje praėjusį mėnesį siekė 8,4 proc. ir pastaraisiais metais iš esmės nesikeičia, nors darbdaviai nesiliauja skųstis, kad jiems vis labiau trūksta darbuotojų, ir reikalauja lengviau išduoti leidimus dirbti mūsų šalyje užsieniečiams. Kaip paaiškinti šį paradoksą?
Be abejo, didelės dalies darbo neturinčių asmenų kvalifikacija netenkina darbdavių, o juos perkvalifikuoti sunkiai sekasi – ES finansuojamos įdarbinimo programos duoda palyginti nedaug naudos.
Nemažai bedarbių gyvena vietovėse, kur jiems tinkamų darbo vietų nėra, o važinėti dirbti kitur už minimalų atlygį jie nenori ir linkę gyventi iš socialinių pašalpų.
Be to, nedarbo skaičiai slepia ir šešėlinę ekonomiką – kai kurie žmonės dirba nelegaliai ir tik registruojasi Užimtumo tarnyboje, siekdami valstybės paramą garantuojančio bedarbio statuso.
Bet yra ir nemažai asmenų, kurie ne tik nenori dirbti, bet ir jų niekas netrokšta įdarbinti, nes jie jau nepajėgia imtis jokio darbo. Tik ne dėl prastos sveikatos, o dėl alkoholizmo, asocialaus gyvenimo būdo.
Ar į šį socialinį sluoksnį valstybei reikėtų numoti ranka ir nė nemėginti jų kaip nors grąžinti į darbo rinką?
Šiuolaikinė visuomenė tokių žmonių irgi neturėtų palikti likimo valiai. Juk į socialinį užribį jie pakliūva ne vien dėl savo kaltės, turi įtakos ir socialinės priežastys, todėl tai ir valstybės problema.
Lietuva ieško receptų, kaip padėti šiems asmenims, tik nelabai sėkmingai – grąžinti į darbo rinką ilgai nedirbusius žmones be galo sudėtinga ir dėl socialinių, ir dėl psichologinių priežasčių.
Antai šįmet šešiose savivaldybėse pradėtas bandomasis projektas, kurio tikslas – socializuoti ir įdarbinti socialinėje atskirtyje atsidūrusius bedarbius. Duomenys dar neapibendrinti, bet jau akivaizdu, kad programos nauda kol kas verta tik katino ašarų.
Savivaldybės sugebėjo išleisti milijoną eurų, o programai buvo skirta gerokai daugiau europinių lėšų, tik nerasta, kur jas sukišti. Atrinktiems bedarbiams rengti mokymai, samdyti psichologai, teisininkai, kiti specialistai, nupirkta ir skaičiuotuvų, užrašų knygelių, bet įdarbinti darbuotojai skaičiuojami vienos rankos pirštais.
Valstybės kontrolė nustatė, kad darbą susirado tik 17 proc. mokymus lankiusių bedarbių, o po pusmečio dar dirbo vos 6 proc. šių žmonių.
Pavyzdžiui, Druskininkų savivaldybė atrinko 50 bedarbių ir pagal planą ne mažiau kaip trečdalis, vadinasi, 18 žmonių po programos kursų turėjo kur nors pradėti dirbti. Iš tikrųjų įsidarbino tik penki asmenys, bet nėra duomenų, ar bent vienas jų vis dar dirba.
Suprantama, kai vienam bedarbiui įtikinti, kad dirbti yra geriau nei nedirbti, išleidžiama 2 tūkst. eurų, o po pusmečio vos 6 proc. jų dar nėra palikę darbo, kitaip kaip pinigų taškymu tokių rezultatų nepavadinsi.
Šie asmenys turbūt pasakytų, kad geriau tuos 2 tūkst. eurų jiems dovanotų – nei mokytojai jų vargintų, nei mokytojai vargintųsi.
Žinoma, programą sumaniusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) dar nepasiduoda ir ketina ją tęsti kitąmet – bus skirta net 2 mln. eurų, įtraukta daugiau bedarbių, o išlaidos darbui rengiamam vienam žmogui didės iki 3 tūkst. eurų. Tik sunku tikėtis, kad rezultatai bus daug geresni, jei nesikeis pati programa.
Kol kas numatytas tik vienas pokytis – programos lėšos bus skiriamos ne savivaldybėms, o viešosioms įstaigoms, kurios ir imsis rengti bedarbius darbo rinkai. Nors savivaldybės pripažįsta, kad nieko doro iš programos joms nepavyko išpešti, dėl to kaltina viskam vadovavusią SADM, o planus patikėti lėšas viešosioms įstaigoms vadina pinigų išmetimu į balą.
Programos nesėkmės priežastys – giluminės.
Ilgai nedirbusio, visokių priklausomybių slegiamo žmogaus neįmanoma per kelis mėnesius parengti nuolatiniam darbui. Pirmiausia reikia padėti jam pamažu keisti gyvenimo būdą, todėl vienkartinių pastangų įtraukti jį į darbo rinką tikrai negana.
Matyt, tam būtina pasitelkti ir darbdavius.
Dabar ši programa jų niekaip nesuinteresuoja priimti į darbą pasitikėjimo nekeliančius asmenis, kuriuos jiems mėgina įpiršti už ačiū Užimtumo tarnyba.
Gal ir šios programos dalyvių atrankos kriterijai pernelyg orientuoti į giliausiai socialinės atskirties liūne įstrigusius asmenis, todėl sunku tikėtis palankesnės darbui kursų lankytojų aplinkos.
Vienaip ar kitaip, tiesti pagalbos ranką ilgalaikiams bedarbiams reikėtų, tačiau iki šiol dar nesugalvota, kaip tai geriausia daryti.
