Taip buvo užtikrintas rusiškų dujų tranzitas per Ukrainą. Dar gruodžio viduryje nebuvo aišku, kuo baigsis įšalas Ukrainos ir Rusijos derybose.
Tiesa, Rusijos eksportuojamų gamtinių dujų tranzitas per Ukrainą pirmąją 2020-ųjų dieną, palyginti su 2019-ųjų gruodžio vidurkiu, sumažėjo 5,3 karto – iki 49,3 mln. kubinių metrų. Apie tai pranešė Ukrainos dujų transportavimo
sistemos operatorius.
„Mes visiškai vykdome visas iš „Gazprom“ gautas tranzito paraiškas. Tuo pačiu metu sulaukiame atsiskaitymų už visus rezervuotus pajėgumus, apskaičiuojamų vadovaujantis šiems metams numatytomis tranzito apimtis“, – pabrėžė įmonės vadovas Serhijus Makogonas.
Dujotiekį „Družba“ prieš 40 metų tiesė ir Rytų Vokietijoje gyvenantys vokiečiai. Kaip taip nutiko? Kodėl jiems iš gimtinės vežė alų ir koks dirbusiųjų prie šio dujotiekio tiesimo požiūris į jį šiandien, dw.com pasakojo patys statytojai.
40-ies metų istorija susieja Rusiją, Ukrainą ir Vokietiją.
Prasidėjo ji XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai Ukraina priklausė Sovietų Sąjungai, o Rytų Vokietija – rytų blokui. Tūkstančiai žmonių iš Rytų Vokietijos išvyko į „amžiaus statybas“ – tiesti dujotiekio į Centrinę Europą.
Kaip tiesti „Družbos“ važiavo mokytojas
Jei Vokietijoje yra žmogus, kuris beveik viską žino apie dujotiekio Ukrainoje tiesimą, tai tik Hajo Obuchoffas. Šis žmogus tiesti „Družbos“ išvyko su pirmųjų gretomis ir išbuvo statybose daugiau nei visi kiti – ketverius metus. 2012 m. jis tapo vienu knygos „Trasa“, palietusios „Družbos“ istoriją, autoriumi.
„Rytų Vokietijoje mokiausi kūno kultūros ir geografijos mokytoju, šiek tiek dirbau pagal specialybę. Ir štai pasiekia žinia, kad Sovietų Sąjungoje, Ukrainoje, bus tiesiamas didžiulis dujotiekis, o darbui renkamas jaunimas“, – prisiminė šiandien Berlyne gyvenantis 72-ejų H.Obuchoffas.
Žinios apie naują dujotiekį pasiekė 1974 metais. Kalbėta apie magistralinį dujotiekį „Sojuz“, kuriuo dujos iš telkinio Orenburge turėjo pasiekti ir Sovietų Sąjungai bičiuliškas šalis Rytų ir Vakarų Europoje.
Dujotiekį tiesė Lenkija, Vengrija, Čekoslovakija, Bulgarija ir Rytų Vokietija. Pastarajai kliuvo teritorija nuo Kremenčuko centrinėje Ukrainoje iki Baro šalies vakaruose. 500 km ilgio atkarpą pavadino „Družba“ (nepainiokite su taip pat vadinamu naftotiekiu).
Manoma, kad tai buvo didžiausias investicinis Rytų Vokietijos projektas užsienyje. 1,42 m skersmens vamzdžius tiekė iš Italijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos, į kurią po to tuo pačiu dujotiekiu atitekėjo dujos. Tai buvo sandoris – vamzdžiai mainais į dujas.
Statybinę techniką pirko Japonijoje, tačiau naudojo ir vietinę. „KrAZ“ varėme tiesiai iš gamyklos, buvusios prie statybvietės“, – prisiminė H.Obuchoffas.
Dujotiekis su „Beatles“ ir „Boney M“
Jis, kaip pats save vadina, buvo kultūrininkas. Į jo pareigas įėjo rūpinimasis kultūrine programa: rodyti kiną, įkurti biblioteką, rengti vakarėlius ir groti muziką. „Tai buvo ir Rytų Vokietijos, ir Rytų Europos, ir vakarietiškos grupės – nuo „Beatles“ iki „Boney M“. Pavyzdžiui, „Rolling Stones“ Rytų Vokietijoje buvo uždrausti, tačiau piratinės jų plokštelės leistos Sovietų Sąjungoje“, – prisimena „Družbos“ didžėjus.
Jam su kolega buvo patikėtas perdirbtas Rytų Vokietijos armijos automobilis ir jiedu 1975 m. birželį pajudėjo į Čerkasus, kur buvo įrengta vokiečių būstinė. Tuo metu Hajo buvo 28-eri.
Nors ir iki tos kelionės H.Obuchoffas buvo lankęsis Sovietų Sąjungoje, jį apėmė dvejopas jausmas: „Mes buvome pirmieji vokiečiai, kurie praėjus 30 metų po karo įžengė į Ukrainą. Su mumis buvo brandžių žmonių, kurie šiame kare ir dalyvavo“.
Ir nors bendrai ukrainiečiai vokiečius sutiko bičiuliškai, paaugliai kaimuose juos sveikindavo „Heil Hitler!“. Vėliau H.Obuchoffas sužinojo, kad to priežastimi galėjo būti sovietiniai filmai apie karą: „Tikėtina, kad jie manė, jog Vokietijoje mes taip sveikinamės“.
Vokiškos vinys ir alus
Vyro teigimu, statybvietėje vienu metu dirbo iki 6 tūkst. vokiečių. Ukrainoje jie išbūdavo vidutiniškai po dvejus metus. Beje, tiesė ne tik dujotiekį, bet ir statė gyvenamuosius namus. Oficialiai „Družba“ statybos baigėsi 1978 m. rudenį, tačiau smulkių darbų prie objekto pakako dar metams. Visą tą laiką vokiečiais ypatingais rūpinosi – iš Rytų Vokietijos vežė ir vinis, ir plytas, ir dešrą su alumi, rašo dw.com.
„1975 m. vasara Ukrainoje buvo labai karšta. Gėrėme ukrainietišką alų, tačiau jis greitai rūgdavo, o mums imdavo skaudėti skrandžiai. Pareikalavome normalaus alaus, ir sykį per savaitę mums atveždavo alaus iš Rytų Vokietijos“, – prisiminė H.Obuchoffas.
Tai, kad tiekimas ir uždarbis buvo puikus, patvirtino ir 64-erių Theodoras Hermeneitas iš Tiuringijos, kuris nuo 1976-ųjų iki 1978-ųjų dirbo Ukrainoje tiesiant „Družbą“. Jo pareigos – suvirintojas. „Iš pradžių manęs į statybas neėmė. Neva dėlto, kad netarnavau Rytų Vokietijos armijoje. O vėliau pasakė, jog tai – ne problema ir po kelių dienų lėktuvu iš Berlyno per Kijevą pasiekiau Kremenčuką“, – pasakojo vyras.
Jo žemiečiai turėjo nemenką lengvatų puokštę. Be didelių algų jie galėjo įsigyti deficitinių prekių, o grįžęs namo Th.Hermeneitas nusipirko automobilį „Wartburg“, kurio įprastai reikėdavo laukti 15 metų.
Vyras pripažįsta, jog mielai būtų ir toliau dirbęs statybose, tačiau per atostogas susituokęs nusprendė likti namie. O Hajo Obuchoffas būtent per darbą prie dujotiekio susirado antrąją pusę – vietos ukrainietiško laikraščio žurnalistę, kurią jis vedė 1977 metais.
Moterų darbininkių santykis su vyrais buvo viena prie dešimties. „Todėl itin paklausūs buvo Ukrainos folkloro kolektyvų koncertai“, – kalbėjo H.Obuchoffas ir pridūrė, kad po koncertų paprastai vykdavo šokiai.
