Logistikos bendrovės suka vairą Lenkijos link. Tokio jų sprendimo argumentai susiję su pinigais – pigesniu draudimu, pigesnėmis paskolomis.
„Naujieji metai mūsų įmonių grupėje prasidėjo įgyvendinamu plėtros planu. Jau registravome pirmuosius vilkikus Lenkijoje.
Artimiausiu metu didinsime šioje šalyje registruotą jų parką iki 200“, – tokia naujiena feisbuke praėjusią savaitę pasidalijo įmonės „Baltic Transline“ logistikos vadovas Donatas Nickus.
Skaičiuojama, kad tie perregistruoti kaimynystėje 200 sunkvežimių reiškia 1,5 mln. eurų mokesčių, kuriuos ši įmonė per metus sumokėtų „Sodrai“ bei biudžetui.
Tačiau mūsų valstybėje esančios verslo sąlygos stumia vežėjus lauk.
Būtina įvertinti sąnaudas
„Lietuviai, ką jūs darot?“ – Lenkijos Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis stveriasi už galvos kaskart, kai jį pasiekia žinios apie Lietuvoje įvedamus naujus mokesčius ar didinamus jau esančių tarifus.
Į J.Vaičiulį pastaruoju metu kreipiasi iš Lietuvos bėgantys verslininkai – logistikos įmonių savininkai. Jie prašo paslaugos – leidimo jo paties adresu įregistruoti filialą ar net pačią įmonę.
„Jokiu būdu. Toks būna mano atsakymas, – patikino J.Vaičiulis. – Tai didelė rizika. Reikia labai gerai apgalvoti, ar iš tikrųjų verta perkelti verslą.“
Bet tai vis dėlto vyksta – registruojamos Lenkijoje ir įmonės, ir jų sunkvežimiai.
„Išties taip yra, tik manau, kad tai labai negerai. Su kai kuriais vežėjais pats kalbėjau. Jie sakė, kad prieš iškeldami verslą iš Lietuvos skaičiavo vienaip – manė, kad bus pigiau tai padaryti, nei iš tikrųjų teko sumokėti.
Norint įregistruoti Lenkijoje įmonę reikia atlikti daug formalumų. Bendrovėms būtina gerai apskaičiuoti, kiek turės sumokėti įvairių mokesčių, tarp jų – ir rinkliavą už kelius.
Labai svarbu rasti vietą įmonės registracijai – gauti adresą, o tai padaryti nėra lengva.
Taip, draudimo sutartys pas mus išties yra pigesnės. Bet mokesčių yra įvairių, o įmonės akylai stebimos ir, jei ko nors nesumoka, baudžiamos“, – kalbėjo J.Vaičiulis.
Jo nuomone, vargu ar pačioms įmonėms tas veiklos perkėlimas į Lenkiją bus naudingas.
„Taip jau būna, kai visi bėga vienas paskui kitą, o po kurio laiko pamato, kad svetur nėra viskas taip paprasta.
Savoje valstybėje, manau, paprasčiau, nes įmonės mato, kaip viskas vyksta. O čia niekas su jomis nežais – įstatymai yra griežti“, – užsiminė Punsko valdininkas.
Renkasi ne tik Lenkiją
Praėjusių metų pabaigoje Vilniuje surengta vežėjų protesto akcija buvo siekiama atkreipti dėmesį tik į vieną jų verslo detalę – Vyriausybės priimtą sprendimą nuo 2020-ųjų sausio vairuotojų algų koeficientą padidinti iki 1,65 minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA).
Tik nuo šios sumos leidžiama mokėti komandiruotpinigius. Pernai šis koeficientas siekė 1,3 MMA.
Pasak Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ sekretoriaus transporto politikai Tomo Garuolio, padidintas koeficientas tėra viena priežasčių, verčiančių įmones svetur steigti filialus ar pačioms persiregistruoti.
„To reikia norint kitoje šalyje registruoti ir sunkvežimius. Tai padarius tampama jau ne lietuvišku, bet lenkišku ar vokišku vežėju.
Nuolat girdime, kad verslas iškeliamas būtent į Vokietiją arba į Lenkiją. Tai turi savo logiką“, – sakė T.Garuolis.
Arčiau gamybos valstybių
„Linavos“ atstovo tvirtinimu, imtis tokių veiksmų logistikos verslą stumtelėjo tarptautinis darbo pasidalijimas.
„Gamybinė zona – tai lyg „bananas“ Europos žemėlapyje. Taip visada buvo – gamyba ir vartojimas yra sukoncentruoti teritorijoje tarp Pietų Anglijos ir Italijos.
O vežėjai iš periferinių valstybių – Rumunijos, Lietuvos, Lenkijos, Portugalijos, Airijos ir net Danijos – viską aptarnauja, teikia transporto paslaugas.
Kuo arčiau gamybinės zonos yra logistikos įmonės, tuo jos konkurencingesnės.
Anot vežėjų, Lietuvoje verslo konkurencingumui ypač kenkia rizikinga politinė bei teisinė aplinka.
„Padidintas vairuotojams mokamų atlyginimų koeficientas yra tik vienas veiksnių. Kitas – brangiai mokame už civilinės atsakomybės draudimą. Jo kainos Lenkijoje kelis kartus mažesnės nei Lietuvoje
Artėja ir metas, kai reikės atsižvelgti į Mobilumo paketo reikalavimus.
Tad visos šios priežastys ir verčia įmones nuspręsti, kur atlikti transporto operacijas“, – paaiškino T.Garuolis.
Persikelti nėra pigu
T.Garuolio teigimu, kalbos, kad Lenkijoje rengiamasi užregistruoti apie 700 anksčiau buvusių lietuviškų vilkikų, ko gero, atitinka tiesą, nors tikslius skaičius vargu ar galima sužinoti, nes tokios statistikos niekas nerenka.
„Vežėjai man pasakojo, kad jau tuo metu, kai jie Lenkijoje registravo įmonę ir banke atidarė sąskaitą, jų iš karto buvo klausiama, ar nereikalingas finansavimas. Ten bankai siūlo paskolas jau registruojant įmonę.
Tuo metu mūsų finansų sistema, kurioje veikia tik keli bankai, verslui nėra palanki – jie pinigus skolina labai brangiai“, – kalbėjo T.Garuolis.
Anot „Linavos“ atstovo, pas kaimynus traukia tvarios įmonės – tos, kurios geba skaičiuoti ir prognozuoti apyvartą.
„Perkelti įmonę gana brangu. Tačiau galiu suprasti vežėjus: jie turi paėmę paskolų, reikia išsimokėti už lizingu įsigytus vilkikus. Daug kas už tai yra įkeitę turtą.
Vežėjai dirba eksporto rinkose. Kai jiems bloginamos sąlygos Lietuvoje, prekių gabenimo paslaugų pabranginti jie negali, antraip neįstengs konkuruoti su lenkais ar rumunais.
Todėl pastarieji politikų sprendimai, pakeitę mokestinę aplinką, ir privertė juos dar greičiau kelti įmones į Lenkiją ar Vokietiją.
Gaila. Juk technologinis virsmas transporto sektoriuje neišvengiamas. Atsiranda elektriniai sunkvežimiai, per kokį dešimtmetį atsiras autonominiai.
Bet per tą laiką iš Lietuvos rinkos būsime jau išmesti“, – užsiminė T.Garuolis.
Vežėjų skaičiavimais, tokie valdžios sprendimai Lietuvai gali kainuoti net 1–1,6 procento bendrojo vidaus produkto.
