Tiesa, Sanglaudos fondo parama Lietuvai, lyginant su dabartiniu finansiniu laikotarpiu, mažinama ne 27 proc., kaip buvo numatyta, o 24 proc., be to, siūloma maždaug 180 mln. eurų kompensacija dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus.
Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, taip pat siūloma leisti ES lėšomis finansuoti europinę paramą gaunančius projektus iki 75 proc., o ne iki 70 procentų.
Tai kiek palengvina naštą nacionaliniams biudžetams, bet ir naujausi siūlymai esmingai nekeičia pirmiausia naujųjų ES narių ginčijamo finansinio plano.
Žinoma, susitarti ES narės vis viena privalės, vėliausiai – iki šių metų vidurio, nors šalių norai neretai vienas kitam prieštaraujantys.
EK galėtų patenkinti visus pageidavimus, jei ES biudžetas būtų bent pusantro karto didesnis nei dabar numatytas. Tai nerealu, nes šalys donorės, ypač Danija ir Nyderlandai, norėtų netgi mažiau mokėti, nei siūlo Briuselis.
Bendrijos biudžetas, pasitraukus JK, netenka maždaug 11 mlrd. eurų įplaukų kasmet.
Šią finansinę skylę reikia užlopyti didesniu kitų šalių įnašu, o dar papildomų dešimčių milijardų eurų reikalauja ES prisiimti aplinkosaugos įsipareigojimai, emigrantų iš Afrikos ir Vidurinių Rytų stabdymo, išorės sienų saugumo programos.
Turtingosios šalys norėtų, kad ateinančių 7 metų ES biudžetą sudarytų 1,05–1,1 trilijono eurų. EK siūlo surinkti daugiau pajamų – maždaug 1,3 trilijono.
Tai kompromisinis biudžeto variantas, nes labiau į neturtingesnių šalių interesus atsižvelgiantis ir itin aplinkosauga bei mokslo ir švietimo pažanga susirūpinęs Europos Parlamentas (EP) yra net už 1,7 trilijono dydžio bendrą ES piniginę.
Šitaip smarkiai padidinti biudžetą vargu ar įmanoma, juo labiau kad sprendžia Vadovų taryba, o EP tik tvirtina jų susitarimą.
Turbūt šalims, daugiau gaunančioms išmokų iš europinio iždo nei į jį sumokančioms, reikėtų vadinti sėkmingu derybų rezultatu patvirtintą bent EK siūlomo dydžio biudžetą, o jei dar pavyktų jį kiek padidinti, tai būtų maksimaliai įmanoma sėkmė.
Aišku, tokiu atveju didėtų visų ES narių įmokos į bendrą biudžetą, bet dotuojamų šalių gaunama parama išaugtų labiau nei jų išlaidos, todėl jos remia tokius siūlymus, o dauguma valstybių donorių tam priešinasi.
Įmokos į ES biudžetą sudaro tik maždaug 1 proc. jos narių bendrojo vidaus produkto, bet papildant europines pajamas vis viena tektų didinti mokesčius ar įvesti naujus, o tai labai nepopuliaru, nes socialinis nepatenkinimas jaučiamas ir Vakaruose. Pavyzdžiui, Prancūziją nesiliauja krėtę nuolatiniai gatvių protestai.
Tai supranta ir europarlamentarai, todėl jų siūlymai krypsta į aplinkosaugos mokesčius, kuriems prieštarauti dėl pasaulį bauginančios klimato kaitos sunkiau ir politikams, ir verslui, ir profesinėms sąjungoms, ir įvairioms kitoms interesų grupėms.
Europos Sąjungos teisė nenumato, kad mokesčiai galėtų keliauti tiesiai į Bendrijos biudžetą. Tačiau įmanoma susitarti, kad ES narės įvestų specialius aplinkosaugos mokesčius europiniams projektams finansuoti.
Gali būti papildomai apmokestinamas neperdirbamas plastikas, biudžetas papildomas ir iš prekybos apyvartiniais anglies dioksido taršos leidimais, lėšomis iš pelno mokesčio.
Apie tai pradėta kalbėti dar 2018 metais, bet jokių susitarimų nepasiekta.
Dabar gal bus pajudėta iš mirties taško, tačiau abejojama, ar iš šių mokesčių pavyks surinkti daug pinigų.
Skaičiuojama, kad neperdirbamą plastiką būtų galima apmokestinti tarifu, kuris leistų ES biudžetą papildyti 6,6 mlrd. eurų. Gana solidu. Bet tokiam mokesčiui priešinasi ir kai kurių pramoninių šalių politikai, ir verslininkai.
Be to, manoma, kad šios pajamos nebūtų tvarios, nes apmokestinta pramonė ieškotų būdų, kaip kuo skubiau sumažinti neperdirbamo plastiko gamybą. Aišku, aplinkosauginiu požiūriu tai būtų labai naudinga, bet pajamų iš šio mokesčio srautas į ES biudžetą per metus kitus išsektų.
Vis dėlto dėl šio mokesčio greičiausiai bus susitarta. Tačiau pagal ES teisinę praktiką realiai galima tikėtis įplaukų į biudžetą ne anksčiau kaip 2022 m.
Todėl būsimų mokesčių pinigai galėtų patekti į ateinančio finansinio laikotarpio biudžetą jį tradiciškai persvarstant vidurkelyje – maždaug 2023 metais.
Vadinasi, dabar nėra ko tikėtis, kad ES biudžetas išsipūstų ir būtų galima raikyti didesnį pyragą.
Išvengti Sanglaudos fondo paramos mažėjimo mūsų šaliai jau nepavyks, bet pakovoti Briuselyje dėl didesnių europinių pinigų atsiliekančiam Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui bei dosnesnių tiesioginių išmokų lietuviams ūkininkams, remiamiems gerokai mažiau nei ES vidurkis, dar įmanoma.
Kiekviena ES šalis tampys biudžeto paklodę į savo pusę. Regis, prezidento G.Nausėdos laukia sunki užduotis apginti Lietuvos teisę į ES paramą, nepatiriant šoko dėl itin smarkaus europinių pinigų mažėjimo.
