Apie skaidrumą suokė ir naujoji geležinkelininkų vadovybės komanda. Bet dabar aiškėja, kad tai labiau buvo viešųjų ryšių propaganda.
„Lietuvos rytas“ jau rašė, kad šioje bendrovėje buvo kuriama strategija, kaip visais įmanomais būdais išvengti viešųjų pirkimų, neskelbti konkursų, kviestis tik patiems tinkančius ir patinkančius tiekėjus. Šiame dokumente aiškinta, kad svarbiausia – užsitikrinti Susisiekimo ministerijos paramą, jei pasipiltų skundai.
„Lietuvos geležinkeliai“ yra itin pamėgę vidaus sandorius, kai paslaugos perkamos iš šiai bendrovei priklausančių įmonių. Net ir Viešųjų pirkimų tarnyba yra įspėjusi, kad būtina skelbti viešus konkursus. Tačiau bendrovė atkakliai gynė savo poziciją teismuose. Vis dėlto pastaruoju metu jai tenka kapituliuoti.
Taigi ką turime? Teisingiau, ko neturime? Vagonų. Apeliacinis teismas pernai gruodį patvirtino žemesnės instancijos teismo sprendimą ir nutraukė 30 mln. eurų vertės riedmenų įsigijimo konkursą, kuris buvo vykdomas ne pagal Viešųjų pirkimų įstatymą.
Nors geležinkelininkai suko uodegą ir aiškino, kad tokia procedūra valstybės bendrovei ir jos antrinėms įmonėms nėra naudinga, paaiškėjo, kad ir jie privalo laikytis galiojančių teisės aktų.
Dar vieno kirčio „Lietuvos geležinkeliai“ sulaukė jau šiais metais, kai po teismų sprendimų teko iškelti rankas ir paskelbti, kad grupei priklausantis Vilniaus lokomotyvų remonto depas vis dėlto taps perkančiąja organizacija.
Šios antrinės įmonės vadovas A.Bajorinas dar parypavo, kad dėl to bendrovė taps mažiau lanksti, tai galbūt turės įtakos jos rezultatams, o ir šiaip esą sunku konkuruoti su didžiulio kapitalo privačiais verslais.
Dėl pastarojo teiginio galima ir sutikti, tačiau ar tikrai valstybinė įmonė gali turėti išskirtines veiklos sąlygas? Jei neišsiverčia be jai vienai būtino šiltnamio, tai gal ją verčiau tiesiog parduoti?
Neaiškumų kilo ir dėl stambiausio įmonės istorijoje konkurso, kurį laimėjo Ispanijos bendrovės „Elecnor“ vadovaujamas konsorciumas, už 363 mln. eurų elektrifikuosiantis dalį šalies geležinkelių.
Pasirodo, kad tiek ši, tiek antroje vietoje likusi kita Ispanijos kompanija savo šalyje yra baustos už kartelinius susitarimus, o tokiu atveju jos gali būti šalinamos iš viešųjų pirkimų ir kitose ES valstybėse. Reikia tik vienos sąlygos – kad perkančiajai organizacijai kiltų abejonių. „Lietuvos geležinkeliai“, kaip matyti, jų neturėjo.
Kiti transporto rinkos dalyviai jau seniai skundžiasi, kad valstybės kompanija jiems sudaro įvairiausių kliūčių sąžiningai konkuruoti. Tai yra konstatavusi ir Valstybės kontrolė.
2018 metų pabaigoje, kai „Lietuvos geležinkeliuose“ jau porą metų šeimininkavo nauja vadovybė, auditorių paskelbtoje ataskaitoje teigiama, jog įmonė neįvykdo net 39 proc. suplanuotų važiavimų, nors jiems užsako infrastruktūros pajėgumus. Kitaip tariant, negabena krovinių nei pati, nei leidžia kitiems, galintiems tai padaryti.
Kontrolierių išvadose nuskambėjo ir kitokie pavojaus varpai – 30 proc. geležinkelių delsiama kapitališkai remontuoti, užsiimama tik einamąja priežiūra, todėl tenka riboti traukinių greitį. Nuo to laiko kai kuriuose ruožuose padėtis pagerėjo, tačiau tikrai ne visur.
Sunkoka būtų patikėti, kad apie šias problemas nežinojo susisiekimo ministro pareigas ėjęs R.Masiulis, o ką jau kalbėti apie pačių „Lietuvos geležinkelių“ vadovybę. Vienais atvejais, kaip dėl remonto ar investicijų, gal ir galima pasiteisinti lėšų stygiumi. Tačiau kodėl taip ilgai buvo sukama uodega nuo prievolės laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo ir veikti pagal rinkos taisykles?
Šitoks elgesys gali turėti skaudžių pasekmių visai valstybei. Dar pernai pavasarį į Europos Komisiją kreipėsi bendrovė „LGC Cargo“, turinti licenciją gabenti krovinius mūsų šalyje. Jos derybos su geležinkelininkais truko daugiau kaip pusmetį, o Lietuvos transporto saugos administracija leidimo nesuteikė ir per dar ilgesnį laikotarpį.
Pernai gruodį Europos Komisijai skundą pateikė ir su Rusijos kapitalu siejama įmonių grupė „Skinest“.
Anot jos vadovų, prisidengiant Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu, vykdomas protekcionizmas: grupės bendrovės šalinamos iš viešųjų pirkimų procedūrų, o tai labai naudinga antrinėms „Lietuvos geležinkelių“ įmonėms.
Jei bent vienas šių skundų bus įvertintas kaip pagrįstas, prieš Lietuvą gali būti pradėta byla ES teisingumo teisme. O tai paprastai baigiasi didžiulėmis baudomis.
Dabartinė „Lietuvos geležinkelių“ vadovybė daug skalambijo apie ankstesnių vadovų sprendimą išardyti Rengės ruožą ir dėl to iš Briuselio gautą 28 mln. eurų baudą už konkurencijos ribojimą.
Bauda sumokėta, ruožas atstatytas, tačiau normalia konkurencija šiame sektoriuje iki šiol nekvepia nė iš tolo.
Netrukus bendrovė turėtų skelbti praėjusių metų rezultatus, o pelnas, kaip neseniai užsiminė M.Bartuška, gali nedaug skirtis nuo rekordinio 2018-ųjų derliaus, kai buvo gauta beveik 55 mln. eurų. Regis, gerai ir įmonei, ir dividendus mėgstančiai valstybei. Tik ar toks pelnas uždirbamas skaidriai?
