IT kompanijoje sostinėje dirbantis vyras su nerimu stebi tai, kas dėl koronaviruso vyksta visame pasaulyje, o ypač – Italijoje, kur gyvena jo giminaičiai, ir Lietuvoje – kurioje jis gyvena nuo 2017-ųjų sausio ir yra sukūręs savo šeimą su lietuve.
Pats Giovanni Italijoje buvo labai seniai – dar praėjusiais metais, kai virusas dar nebuvo išplitęs už Kinijos ribų ir mažai kas galėjo įsivaizduoti, su kokiais sunkumais vėliau susidurs Europa. Vyro gyvenimas dabar kuriamas Lietuvoje, o su giminaičiais daugiausia bendrauja virtualiai.
„Paskutinį kartą Italijoje buvau per Kalėdas. Neketinu greitai grįžti į Italiją, o ir nepavyktų. Galbūt vasarą, jei viskas pagerės. Kol kas dar vadovaujamasi tik prielaidomis, kad viruso plitimas turėtų aprimti sušilus orams. Be to, neaišku, ar Europoje taikomos priemonės veiks taip, kaip veikė Kinijoje“, – kalba vyras.
Italas prisimena ir neseniai iškilusias absurdiškas situacijas, kai Vilniaus viešajame transporte jo baidėsi lietuviai.
„Kai koronavirusas dar tik prasidėjo Italijoje, vieną dieną važiavau autobusu ir kalbėjau telefonu italų kalba su savo mama. Pradėjus kalbėti itališkai, į mane staiga atsisuko dvi močiutės ir vienas vyriškis. Jie visi iš karto persėdo į kitas vietas. Buvo šiek tiek juokinga.
Perskaičiau Vilniuje gyvenančio italų profesoriaus įrašą feisbuke. Jis sakė, kad dar niekada nesijautė toks galingas kalbėdamas itališkai viešajame transporte. Matau, kad esu ne vienintelis tai patyręs“, – lrytas.lt pasakoja Giovanni.
Italija šiuo metu išgyvena tikrą košmarą, nors mirčių skaičiaus mažėjimas fiksuojamas antrą dieną.
– Giovanni, jau trejus metus gyvenate Vilniuje, atsikraustėte čia prieš trejus metus. Paskutinį kartą Italijoje buvote praėjusiais metais, kaip laikosi jūsų giminaičiai tėvynėje?
– Taip, paskutinį kartą Italijoje buvau per Kalėdas. Mano šeima sunerimusi, bet visi giminaičiai laikosi taisyklių ir nurodymų. Jie gyvena 80 km į pietus nuo Romos, mano mama yra slaugytoja, dirba viešajame sektoriuje.
Šeimos nariai pasakoja, kad praėjusį savaitgalį jie vakarieniavo su draugais naudodami „WhatsApp“ mobiliąją aplikaciją – tiesiog vaizdo ryšiu. Italai, nors situacija labai rimta ir liūdna, stengiasi kūrybiškai išvyti baimę iš namų. Tai padaryti tikrai sunku, tačiau italai visuomet, net ir sunkiais laikais, stengiasi neprarasti vilties.
Mano brolis taip pat gyvena Lietuvoje, todėl mes nuolat bendraujame su šeima vaizdo ryšiu. Mano dėdė, kuris yra technologijų žinovas, padarė taip, kad net mūsų prosenelė dabar gali mums paskambinti. Prosenelė kalbasi su anūke vaizdo ryšiu – tai nuostabu.
– Kaip suprantu, jūsų šeimos koronavirusas nepalietė ir, visa laimė, niekas neserga?
– Ne, visi yra sveiki.
– Kada vėl tikitės aplankyti savo šeimą? Dabar visos sienos uždarytos, neskraido lėktuvai. Susitikimas su šeima gali įvykti negreitai.
– Tai jautrus klausimas. Neketinu greitai grįžti į Italiją, o ir nepavyktų. Galbūt vasarą, jei viskas pagerės. Kol kas dar vadovaujamasi tik prielaidomis, kad viruso plitimas turėtų aprimti sušilus orams. Be to, neaišku, ar mūsų taikomos priemonės veiks taip, kaip veikė Kinijoje.
– Kaip manote, kodėl tiek daug sergančiųjų koronavirusu Italijoje? Nemažai kalbėta, kad Italijoje didelis amžiaus vidurkis. Ar šio viruso spartų plitimą Italijoje galėjo lemti ir kitos priežastys?
Mano nuomone, taip atsitiko todėl, kad procentine išraiška turime daugiau pagyvenusių žmonių nei kitos Europos šalys. Prie viruso išplitimo prisidėjo ir tai, kad esame linkę daug bendrauti ir didžiąją savo laiko dalį praleisti viešumoje. Nemanau, kad kelionės turėjo daug reikšmės, bet yra žmonių, kurie kalba ir apie tai. Tačiau aš nesu medikas, todėl galiu tik svarstyti...
– Lietuvos viešojoje erdvėje netyla kritika valdžiai dėl situacijos koordinavimo ir kovos su koronavirusu. Ar Italijoje taip pat aršiai kritikuojama valdžia krizės įkarštyje?
– Mūsų vyriausybė šiais laikais pasirodė daug protingesnė nei praėjusios kadencijos metu. Merai taip pat buvo kritikuojami, vienas iš jų – Pietro Mazzocchi – taip pat užsikrėtė koronavirusu. Vyriausybei kol kas sekasi, žmonėms – deja, ne taip gerai kaip vyriausybei.
– Lietuvoje nemažai žmonių dėl šios viruso sukeltos krizės gali likti be darbo, gali mažėti atlyginimai. Kaip Italijoje?
– Mūsų šalies valstybinis ir privatus sektoriai visada buvo giliai suskaldyti. Bijau, kad gali būti dar vienas šios istorijos skyrius. Be to, Italijoje gausu „juodųjų“ darbų, kai nėra jokių sutarčių. Todėl sunku įvertinti, kaip tai paveiks ekonomiką, kiek žmonių liks bedarbiai ir neturės pinigų. Jei šalis nesiims jokios iniciatyvos ir taip pat nepalaikys Europos Sąjunga, sulauksime „tamsiųjų laikų“.
Dabar esu toli nuo Italijos ir neturiu aiškios situacijos, kaip gyvena italai. Aš manau, kad baimė yra sisteminė ir vėl kyla diskusijų dėl ekonominės krizės. Mūsų ekonomika smarkiai nukentėjo nuo 2008 m. krizės ir mes bijome, kad kažkas panašaus gali pasikartoti.
Dabar yra keletas protestų dėl gamyklų uždarymo, tačiau tai yra absoliuti mažuma. Vienintelis nerimas Italijoje yra dėl to, kad nesiimta veiksmų pakankamai greitai. Visi kiti yra labai vieningi. Deja, mes taip pat esame propagandos aukos ir socialiniuose tinkluose plinta daugybė melagingų naujienų apie koronavirusą, tačiau nė viena didžioji politinė partija nesutaria, kaip reikia elgtis priimant svarbiausius sprendimus. Kvestionuojami kai kurie niuansai, bet daugiau – nieko.
– Kaip jaučiasi jūsų šeima? Esate vedęs lietuvę, turite vaiką. Šiuo metu dirbate iš namų, tiesa?
– Taip, dirbu iš namų, laikomės visų rekomendacijų. Mūsų šeima atsargi. Sekame žinias naujienų portaluose, žiūrime televiziją. Stengiamės neįsibaiminti, viską suplanuoti.
Manau, kad čia pasitikima valdžia, žmonės seka nurodymus. Imamasi iniciatyvos, o ne laukiama, kas nutiks. Vertinu ir sostinės mero komunikaciją – labai gerai, kad yra skelbiami atnaujinimai anglų kalba – tai svarbu čia gyvenantiems užsieniečiams. Dabar visiems svarbiausias – aštrus protas ir teisingas požiūris.
Nemanau, kad būčiau saugesnis kurioje nors kitoje Europos valstybėje, nei kad esu Lietuvoje. Vis dėlto kartais nutinka ir kuriozinių dalykų. Kai koronavirusas dar tik prasidėjo Italijoje, vieną dieną važiavau autobusu ir kalbėjau telefonu italų kalba su savo mama. Pradėjus kalbėti itališkai, į mane staiga atsisuko dvi močiutės ir vienas vyriškis. Jie visi staiga persėdo į kitas vietas. Buvo šiek tiek juokinga.
Perskaičiau Vilniuje gyvenančio italų profesoriaus įrašą feisbuke. Jis sakė, kad dar niekada nesijautė toks galingas kalbėdamas itališkai viešajame transporte. Matau, kad esu ne vienintelis tai patyręs, nors Italijoje buvau tik praėjusiais metais.
