Tokią idėją mestelėjo socialdemokratas V.Navickas.
Vadovaujantis tokia logika, karantinui užsitęsus valstybė galės valdyti šimtus kavinių ir viešbučių, aprangos ar avalynės parduotuvių, grožio salonų, o gal, žiūrėk, dar ir aviacijos ar net žiniasklaidos įmonių.
Laimei, kol kas niekas rimtai į tokį socialdemokrato pasiūlymą nežiūri. Tačiau ką gali žinoti, kas bus rytoj.
Vis dėlto vargu ar kam nors bus geriau įgyvendinus tokį sumanymą. Gyvas įrodymas – nuo šios savaitės Lietuvoje startavęs nuotolinis mokymasis.
Moksleiviai ir mokytojai bendrauja per „Zoom“ programą, kurios kūrėja tikrai nėra valstybinė įmonė. Pratyboms naudojamos „Ema“, „Eduka“ ir kitokios platformos, kurias sukūrė privačios bendrovės. Įvertinimai ir namų darbai skelbiami elektroniniame dienyne, kuris priklauso ne valstybinei įmonei.
Savaitės pradžioje sutrikimų buvo, tačiau kone per dieną paslaugų teikėjai sugebėjo juos pašalinti, todėl dabar vaikai jau nekliudomai kalbasi su mokytojais, sprendžia matematikos užduotis ir atlieka gamtos pažinimo testus internetu.
Įsivaizduokime, jei visa ši infrastruktūra būtų valstybinė? Iškilus menkiausių kliūčių iškart reikės pasitelkti pagalbą iš šalies, o tam – paskelbti viešuosius pirkimus. Sistemos strigtų ištisus mėnesius, kol baigtųsi konkursai ir teismai.
Aišku, jos būtų tarpusavyje nesuderintos, kaip dabar yra su Valstybine mokesčių inspekcija, „Sodra“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondu.
Dabar kaip tik prireikė tokių sąsajų, kad mokesčių mokėtojams būtų paprasčiau atsiskaityti, tačiau, pasirodo, tai kainuos apie 110 tūkst. eurų.
Bet, kaip rodo ilgametis e.sveikatos projektas, net ir pinigai nėra visagaliai. Kuriant šį monstrą „įsisavinta“ dešimtys milijonų eurų, tačiau pati sistema iki šiol tebėra kreiva, šleiva ir striginėjanti. Kodėl? Atsakymas paprastas – juk valstybinė.
