Nereikėjo nė karantino – nevaldoma koronaviruso pandemijos, o kartu – ir maisto stygiaus baimė antrąją kovo savaitę ginte suginė žmones į parduotuves.
Pirkėjai jose graibstė ne tik ilgo galiojimo prekes – makaronus, kruopas, druską, cukrų, bet ir pirko ir į šaldiklius krovė mėsą.
Vos sukrautos į lentynas prekės netrukdavo atsidurti pirkinių krepšeliuose, ir taip – be sustojimo.
Ar galima numanyti, kaip turėjo suktis maisto tiekimo grandinės dalyviai? Koks krūvis teko centriniuose prekybos tinklų sandėliuose dirbantiems žmonėms bei gyvulių skerdykloms?
Pirmiausia – panikos ataka
„Žinios apie didėjantį sergamumą koronavirusu ir gresiantį karantiną įvarė baimės. Ėmiau nerimauti, kas bus, jei neteksiu darbo – jei staiga bus pasakyta, kad išeičiau nedarbo atostogų. Ką būčiau pasakiusi savo vaikams? Bankui, kuriam turiu įsipareigojimų?
Gyvenu su vaikais Justinavos soduose, prie Kėdainių, o išlaidų poreikis yra nuolatinis, neįstengiu susitaupyti“, – taip į kovo pradžią grįžtelėjo centriniame „Norfos“ sandėlyje dirbanti Gitana Dagienė. Iš šio Kėdainiuose esančio sandėlio prekės išvežiojamos į visas „Norfos“ parduotuves, kurių Lietuvoje yra apie pusantro šimto.
Tačiau jos baimė ilgai netruko – ji virto milžinišku darbo krūviu. Po švenčių kovo 12-osios rytą atėjusi į darbą ji, kaip ir visi sandėlio darbuotojai, namo grįžo naktį.
Padėjo vieni kitiems
„Sandėlyje dirbu maždaug dešimtį metų – niekada neteko matyti tokių užsakymų, kokie kovo viduryje ėmė plūsti iš mūsų tinklo parduotuvių. Milžiniški užsakomų prekių kiekiai liudijo, kad pirkėjai puolė į paniką“, – pasakojo G.Dagienė.
Sandėlyje kartu su kitais darbuotojais ji ruošia užsakymus smulkesnėms parduotuvėms – sudeda į specialias dėžes vienetines prekes, pavyzdžiui, pyragus, tortus, rūkytas dešras.
„Karantinas viską sujaukė – žmonės ėmė pirkti lyg prieš karą. Vietoj kelių dešrų ateidavo keliolikos užsakymas. Druską kraudavome į užsakymų dėžes be sustojimo.
Pagelbėdavome ir prie prekių išrūšiavimo konvejerio dirbantiems vyrams – nuo jo jie neatsitraukdavo 12–13 valandų. Ten buvo išskirstomas protu nesuvokiamas makaronų, batonų, kruopų, mėsos kiekis. Gal tik pieno produktų krauta mažėliau“, – pasakojo G.Dagienė.
Rūpesčius palikdavo namie
Kartu su karantinu Gitaną, kaip ir kitus darbuotojus, užgriuvo ir namų rūpesčiai dėl vaikų.
„Mokykla buvo uždaryta. Trylikametė mano dukra ir parengiamąją klasę lankantis šešerių metų sūnus privalėjo likti namie.
Laimei, turime močiutę, kuri visą laiką mums padeda. Juk aš tris savaites vakarais nė labanakt vaikams negalėdavau pasakyti – grįždavau pervargusi naktį, kai jie miegodavo.
Vis dėlto dirbdami tuos viršvalandžius jautėme ir darbdavių rūpestį. Gaudavome ir maisto, ir kavos, ir arbatos. Neslėpsiu – būdavo dienų, kai prireikdavo energinių gėrimų, nes jėgų nebeturėdavome, o užsakytas prekes privalėdavome sukrauti. Naktį vairuotojai jas išgabendavo į parduotuves.
Bet kartu su tuo nuovargiu apimdavo ir savitas džiaugsmas – ir dėl to, kad esame žmonėms reikalingi, ir dėl to, kad dirbu maisto pramonės srityje. Anksčiau atrodė, kad čia gana sunku. Dabar, kai visus užpuolė tokia baisi nelaimė, suprantu, koks tai geras ir reikalingas sektorius“, – kalbėjo G.Dagienė.
Jaučia, kad yra reikalingi
„Ar turėjau kam pasiguosti, kad pavargstu? – klausimas nustebino 39 metų Darių Barkauską. – Ne, tikrai nebuvo tokio poreikio. Juk esu fiziškai stiprus ir darbštus. Dūsauti ir guostis man būtų buvę gėda.“
D.Barkauskas centriniame „Norfos“ sandėlyje dirba nuo 2008-ųjų. Įsidarbino jame, kai, užklupus ankstesnei krizei, žlugo statybų sektorius – vyriškiui teko vidaus apdailos darbų profesiją išmainyti į kitą.
„Buvau šiek tiek iš sandėlio atsitraukęs, bet grįžau ir pastaruosius ketverius metus darbuojuosi tik čia“, – užsiminė jis.
Pasak Dariaus, jis buvo sukrėstas, kai prieš mėnesį savo akimis pamatė, koks žmonių srautas Kėdainiuose ėmė plūsti į parduotuves.
„Kai po poilsio dienos atėjau į darbą, negalėjau patikėti tuo, kas pas mus vyksta. Teko iš peties padirbėti. Iš tiesų stengėmės, nėra ko slėpti. Apie nuovargį negalvodavau – nebijau fizinio darbo. Man atrodė, kad svarbu tai, kad žmonės būtų pavalgę. Ir tai teikė tam tikrą emocinį komfortą“, – sakė ties prekių rūšiavimo konvejeriu dirbantis D.Barkauskas.
„Žinoma, kad buvo sunku. Juk staiga darbo krūvis vos ne padvigubėjo, – kolegai paantrino penkerius metus sandėlyje dirbantis 25 metų Virgilijus Žirlys. – Įprastu laiku prie konvejerio darbą pradėdavome 10 valandą ryto. Dabar gi tekdavo stoti 9 valandą, o po namus išsiskirstydavome vos ne prieš vidurnaktį. Būdavo, krintu grįžęs į lovą ir – vėl į darbą. Bet dabar užsakymų jau sumažėjo, jau galime ir atsitiesti.“
Nesinaudojo galimybėmis
Pasak „Norfos“ centrinio sandėlio vadovo Šarūno Rakausko, maždaug nuo kovo 11-osios prasidėjęs užsakymų sprogimas prekių srautą padidino 30–35 proc., kai kuriomis dienomis – dar smarkiau.
Pirmiausia pašoko kruopų, makaronų bei kitų ilgo galiojimo maisto prekių poreikis. Taigi sandėlyje veikianti biriųjų produktų fasavimo įranga ėmė suktis dvi pamainas – būdavo fasuojama po 16 valandų per parą ir be jokių savaitgalio sustojimų.
„Aprūpinti fasavimo liniją žaliava – žirniais, pupelėmis, įvairiomis kruopomis – vadybininkams nebuvo paprasta. Ir jiems teko paplušėti. Būdavo, sustoja viena mašina grikių – sufasuojame. Tada atvažiuoja kita su žirniais. Ir taip – be sustojimo.
Tačiau mane už viską labiau nustebino mūsų darbuotojų susitelkimas dirbti.
Žmonės, kurie augina vaikus, galėjo pasiimti jų priežiūrai nedarbingumo pažymas. Uždarius vaikų darželius bei mokyklas jiems kilo didelių rūpesčių. Bet faktiškai tuo beveik niekas nepasinaudojo – rado, kam patikėti vaikus, ir dirbo.
Kovą apskritai būna daug peršalimo ligų bei gripo atakų. Bet šiemet, palyginti su ankstesnių metų pavasariu, nedarbingumo pažymų dėl ligos buvo netgi mažiau“, – stebėjosi Š.Rakauskas.
„Norfos“ tinkle darbo užmokestis yra individualus ir priklauso nuo atlikto darbo – apskaičiuojamas pagal specialią metodiką. Tačiau atlygis, anot pašnekovo, šiuo atveju nebuvo vienintelis motyvas.
„Manau, kad mūsų darbuotojai suprato, kad būtent nuo jų priklauso parduotuvių aprūpinimas prekėmis.
Tai sunaikino pirkėjų nerimą dėl to, kad maisto gali imti ir pristigti. Jeigu jie būtų matę tuščias parduotuves, tikrai būtų kilusi daug didesnė panika, nei buvo“, – svarstė Š.Rakauskas.
Šiuo metu iš parduotuvių gaunami prekių užsakymai slūgsta – atėjus balandžiui jų pradėjo mažėti. Tiesa, būta pakilimo prieš Velykas, bet neilgam.
Vienas dirbo už du
Mėsa į visas „Norfos“ parduotuves tiekiama iš „Rivonos“ skerdyklos, esančios Šilalės rajone, Struikuose.
Pasak „Rivonos“ mėsos perdirbimo padalinio vadovo Juozo Lebriko, jį nustebino skerdyklos darbuotojų supratingumas ir sąmoningumas.
„Kartu su žiniomis apie gausėjantį užsikrėtusių koronavirusu ligonių skaičių ėmė sparčiai didėti mėsos pirkimas, taigi ėmė nežmoniškai didėti ir skerdienos užsakymai. Penkiolika skerdyklos darbuotojų dirbo be jokių savaitgalių ir poilsio dienų. Darbo dienos trukmė svyravo nuo 12 iki 13 valandų.
Pasikalbėdavome su jais apie tai – šie žmonės suvokė esamą situaciją. Jie tiesiog buvo solidarūs su visuomene. Jeigu jie būtų atsisakę dirbti, būtų buvę neįmanoma įvykdyti užsakymų, ir taip dėl maisto stygiaus būtų kilusi dar didesnė panika“, – kalbėjo J.Lebrikas.
Įprastu metu vyrai per dieną paskersdavo apie 600 kiaulių – paruošdavo apie 46 tūkst. kilogramų skerdienos.
Paskelbus karantiną kiekiai išaugo dvigubai – iki 1200 kiaulių, arba 92 tūkst. kilogramų skerdienos, per parą.
„Lygiai taip pat didėjo mėsos gaminių užsakymai ir jų pardavimas – 30–50 proc. Smarkiausiai padidėjo ilgą galiojimo terminą turinčių produktų poreikis – šaltai rūkytų ir vytintų mėsos gaminių. Laimei, kad kiaulių augintojai pristatė visą užsakytą šių gyvulių kiekį, taigi kiaulių netrūko, o ir jų supirkimo kaina nepadidėjo“, – sakė J.Lebrikas.
Ištvermė nustebino
Pasak bendrovės „Norfos mažmena“ valdybos pirmininko Dainiaus Dundulio, koronaviruso pandemija sukėlė didelių iššūkių maisto tiekimo grandinei. Jam pačiam ne kartą teko atremti verslo partnerių iššūkius. Tačiau visą tą laiką stebino ir tebestebina paprastų žmonių – „Rivonos“ įmonių grupės darbuotojų nuostatos.
„Mėsos paklausa dar prieš karantiną smarkiai padidėjo, parduotuvėse jos ėmė trūkti. Mūsų skerdykloje dirbantys skerdikai nespėdavo tiek gyvulių paskersti, koks buvo poreikis.
Jų darbo krūvis buvo nežmoniškas – vyrai kone tris savaites dirbo be poilsio dienų. Jie žinojo, kokia užklupo situacija, ir darė tai, ką būtinai reikėjo padaryti.
Man kėlė ir tebekelia nuostabą tai, kad tokioje ekstremalioje situacijoje paprasti mūsų žmonės tapo tokie vieningi ir supratingi – nė pusės žodžio jie nepratarė dėl to, kad sunku ir kad jiems blogai.
Žinoma, tokiais atvejais visada atsiranda piktų liežuvių, kurie ima plakti apie išnaudojimą. Tačiau šiuo metu tas „išnaudojimas“ turėjo vienintelę potekstę – ar Lietuvos žmonės nusipirks mėsos, ar nenusipirks.
Ekstremali situacija buvo ir centriniame sandėlyje, kur teko suvaldyti užsakymų kiekį. Ir tai darė ne kas kitas, bet paprasti mūsų darbuotojai. Jų auka buvo nepaprastai didelė – tai, ką jie padarė, buvo virš žmogus galimybių“, – gero žodžio savo darbuotojams negailėjo D.Dundulis.
Nelaimė subūrė žmones – padidino ir ištvermę
Edvardas Šidlauskas, psichologas
„Ekstremaliose situacijose motyvas, pakurstantis žmogaus norą dirbti, yra savigarba – troškimas apie save galvoti gerai.
Žmogui reikia kolektyvo – bendros veiklos. Ir kai atsiranda galimybė pasitarnauti bendruomenei ar visuomenei, jis jaučia džiaugsmą. Tai – natūralu: jeigu žmogui atrodo, kad jo darbas prasmingas, jis jaučiasi oriai, savivertė sustiprėja, savigarba – taip pat.
Yra tokia gana paprasta depresijos gydymo metodika, didinanti savivertę. Tai gerų darbų darymas ir jų fiksavimas. Paprastai žmogus pamiršta, ką nuveikė per dieną, todėl padarius ką nors gera patartina užsirašyti dienoraštyje. Pavyzdžiui, „atnešiau produktų kaimynui“, „dirbau viršvalandžius“, „pamaitinau bendruomenę“, „gydžiau ligonius“.
Visa tai paimta iš gyvenimo: žmonės atsigauna, kai imasi teigiamo vaidmens. Geri darbai teikia ir džiaugsmo, ir prasmės. O juk tai gali būti darbas bet kurioje profesinėje srityje, nes malonu kam nors padaryti gera, ne vien uždirbti pinigus. Žinoma, dar geriau, kai visa tai sutampa.
Manau, kad visuomenė todėl ir atsirado, nes kartu esame stipresni, mums kartu saugiau. Nes laukinis būvis, kai tenka su visais kovoti, niekam nėra malonus.“
