Dar pernai spalio mėnesį S.Jakeliūno vadovaujamas Seimo Biudžeto ir finansų komitetas (BFK) pasiūlė Vyriausybei užsakyti valstybinio komercinio banko steigimo galimybių studiją.
Šioms mintims tuoj pat pritarė prezidentas G.Nausėda, nepaisant priešiškų santykių su jį SEB banko statytiniu per šalies vadovo rinkimų kampaniją vadinusiu tuomečiu BFK pirmininku S.Jakeliūnu.
Tai rodė, kad G.Nausėdos požiūris į valstybinio banko idėją iš esmės pasikeitė. Dirbdamas SEB banko prezidento patarėju 2016-aisiais, rinkimų metais, G.Nausėda kritikavo tokius siūlymus, aiškino, kad reikėtų pritraukti daug kapitalo ir prireiktų nemažai laiko.
Mat tais metais vyko rinkimai į Seimą ir valstiečiai į savo programą įrašė siūlymą steigti valstybės kapitalo regioninį plėtros banką.
Beje, finansines valstiečių rinkimų programos gaires rengė S.Jakeliūnas, kuris buvo pristatomas rinkėjams kaip jų kandidatas į finansų ministro postą, bet šios pareigos vadinamojoje S.Skvernelio profesionalų Vyriausybėje atiteko iš Lietuvos banko pakviestam V.Šapokai.
Valstiečiai valstybinį banką buvo primiršę iki praėjusių metų rudens, kai Seimo BFK 2009 metų krizės tyrimas šią idėją prikėlė iš užmaršties.
Paradoksas, kad tada G.Nausėda ir S.Jakeliūnas lyg ir atsidūrė vienoje barikadų pusėje, o jiems oponuoti pasišovė V.Šapoka – šalies vadovas pareiškė, jog padėtis bankų rinkoje verčia galvoti apie valstybinio komercinio banko steigimą, bet finansų ministras atšaldė jo entuziazmą aiškindamas, kad galima apsieiti ir be tokio rizikingo žingsnio.
Netrukus G.Nausėda ir V.Šapoka susipliekė ir atvirai. Prezidentui pateikus maždaug 100 mln. eurų vertės šių metų biudžeto socialinių išlaidų paketą finansų ministras patarė jam nusiimti rožinius akinius ir sulaukė atkirčio – esą jeigu V.Šapoka nesupranta, kas yra gerovės valstybė, jam teks mokytis.
Prabėgo pusmetis, koronaviruso sukelta krizė šalies vadovą paskatino prisiminti valstybinio banko idėją, nes esą komerciniai bankai nenoriai skolina finansinių sunkumų patiriančiam verslui, bet finansų ministras vėl jam prieštarauja, nors ir atsargiai rinkdamas žodžius.
G.Nausėda prabilo, kad valstybinis bankas sustiprintų Lietuvos ekonomikos konkurencingumą, padėtų tiesti reikalingus ateities kelius. Esą jis kalbėjęs su premjeru S.Skverneliu, kad jau sukurtas verslo skatinimo mechanizmas yra jau įdirbis banko institucijai.
V.Šapoka atšovė, kad apie tai diskutuoti šiuo metu net neverta ir paaiškino, jog valstybinio banko kūrimas truktų apie metus ir kainuotų ne mažiau kaip 1 mlrd. eurų.
Šiomis dienomis išsiskyrė prezidento ir finansų ministro nuomonės ir dėl pelno mokesčio lengvatos. G.Nausėda pasiūlė trejiems metams sumažinti šį mokestį įmonėms, kurios per krizę išlaikys darbuotojus, V.Šapoka patarė dabar tokių pokyčių nesvarstyti, nes pelno negaunančiam verslui tai esą neduos naudos, o pelningo neverta paremti mokesčių mokėtojų pinigais.
Savo ruožtu G.Nausėda vetavo kainų reguliavimą įteisinančius įstatymo pakeitimus. Vyriausybė teigė, kad tokia priemonė būtų pasitelkta išskirtiniais atvejais, o, prezidento nuomone, kainų reguliavimui būtinos konkretesnės sąlygos – tik paskelbus nepaprastąją padėtį.
Šių nesutarimų negalima aiškinti vien politinėmis ambicijomis. Čia justi ekonominių pažiūrų skirtumai, nors gal dairomasi ir į reitingus.
Vyriausybė siekė, kad jai būtų suteiktos galios reguliuoti kainas, nors tvirtino, jog taip elgtųsi nebent pastebėjusi spekuliaciją karantino sąlygomis būtiniausiomis priemonėmis. Kitaip sakant, tai greičiau teorinė nei praktinė galimybė.
Ekonomistai sutartinai supliekė pačią kainų reguliavimo idėją sakydami, kad tai tiesus kelias į deficito didinimą, rinkos iškraipymus ir spekuliaciją. G.Nausėda tarsi pritarė tokiai nuomonei vetuodamas įstatymą. Bet nepanašu, kad Vyriausybė ketintų naudotis šia teise, tai greičiau tik gestas vartotojams, jau dabar įžvelgiantiems kainų augimą.
Populizmo būtų galima pastebėti ir siūlymuose steigti valstybinį banką, tačiau apsikeista vietomis – prezidentas siūlo, ministras oponuoja.
Be abejo, Lietuvos finansų rinkoje dominuojant trims bankams stinga konkurencijos, o tai ypač nepalanku verslui krizių sąlygomis. Bet valstybinis bankas negreitai ką nors pakeistų, kainuotų labai brangiai ir, ekonomistų nuomone, patirdamas politinę įtaką, tikėtina, dirbtų nuostolingai ir jį tektų vis gelbėti mokesčių mokėtojų pinigais.
Vis dėlto buvęs bankininkas G.Nausėda, kurį ankstesnis darbas turėjo būti išmokęs lengvai pinigų maišo neatrišti, vargu ar taip mąsto.
Gal jis savo siūlymu pirmiausia atsiliepia į klientų nepasitenkinimą paskolų politika ir kaltinimus, kad bankai nepakankamai socialiai atsakingi.
Negana to, socialiai atsakingai dirbantis valstybinis bankas atitiktų ir svarbiausią prezidento politinę idėją – gerovės valstybės kūrimą. Net jei bankas ir neatsiras, viešųjų ryšių požiūriu vis viena naudinga apie tai kalbėti.
Tik dabar svarbiau ieškoti realių ūkio gaivinimo kelių.
