Tačiau realiai išvykti iki šiol buvo labai nelengva, nes daugelis ES šalių dar užsisklendusios, neskraido lėktuvai, todėl pasieniečiai didelio keliautojų antplūdžio neregistravo. Per savaitę daugiausia žmonių išvyko į Latviją ir keltu iš Klaipėdos išplaukė į Kylį, daugelis jų užsienyje turi nuolatinį darbą arba gyvenamąją vietą.
Nežinios labai daug, nes bendra Šengeno erdvė dar neatverta, derasi tik kaimyninės šalys. Europos Komisija konkrečių datų, kada bus galima laisvai keliauti po visą Šengeno erdvę, kol kas nenurodo, nes pandeminė situacija ES šalyse labai skirtinga, o reikia, kad užkrato plitimas visur būtų sumažėjęs iki panašaus minimalaus lygio.
Tokia padėtis gerokai stabdo migracijos procesus. Įsisiautėjus pandemijai į Lietuvą grįžo tūkstančiai emigrantų. Aišku, didelė dalis jų parvyko tik laikinai ir laukia, kada galės vėl išvykti, bet nemažai ir tokių asmenų, kurie svarsto, kaip jiems elgtis, ar net dairosi galimybių likti tėvynėje.
Pandemija gali padėti Lietuvai įgyvendinti deklaruojamą siekį susigrąžinti kiek įmanoma daugiau emigravusių piliečių. Smarkiai daugėja skambučių į emigrantams informaciją teikiančias įstaigas, domimasi švietimo sąlygomis vaikams, galimybėmis rasti darbą, įsikurti.
Šių metų pirmojo ketvirčio migracija buvo teigiama – vien kovą į Lietuvą atvyko 1408 žmonėmis daugiau nei išvyko. Per šį ketvirtį pirmą kartą nepriklausomybės laikais grįžusių Lietuvos piliečių daugiau nei išvykusių. Teigiamas balansas fiksuotas ir visus 2019 metus, bet tai lėmė pas mus vis didėjantis emigrantų iš kaimyninių Rytų šalių srautas.
Vis dėlto ekspertai skirtingai vertina, kaip pandemija atsilieps migracijos procesams. Yra ir manančių, kad neišvengiamas ekonominis nuosmukis gali sukelti net naują emigracijos bangą.
Oficialus nedarbo lygis Lietuvoje jau padidėjo iki 11,5 proc., darbo ieško apie 200 tūkst. žmonių. Tačiau 2008–2009 metų finansinė krizė buvo pašokdinusi šį rodiklį net iki 20 proc., o dabar prognozuojama, kad iki tokių aukštumų nedarbas neturėtų kilti. Pastarosiomis savaitėmis ėmė didėti įsidarbinančių žmonių skaičius.
Kita vertus, emigracija sloptų, jei labiausiai lietuvius traukiančios šalys sunkiau nei Lietuva kapanotųsi iš pandemijos krizės, o populiariausios krypties – į Jungtinę Karalystę (JK) – patrauklumą turėtų gerokai sumažinti dėl „Brexit“ keičiamos užsieniečių įsileidimo sąlygos.
Jau matyti, kad daug lietuvių pritraukusi Norvegija išgyvena didesnę krizę negu Lietuva, nedarbo lygis toje šalyje aukščiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
JK keičia migracijos politiką – pirmenybė teikiama aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams, o nekvalifikuoti ir anglų kalbos nemokantys žmonės nebus įleidžiami.
Nors tokios taisyklės seniai šioje šalyje įsikūrusiems asmenims neturėtų būti taikomos, angliškai nekalbantiems užsieniečiams blogės socialinė aplinka, o naujiems emigrantams iš viso gali būti užtrenktos durys.
Be abejo, tie, kurie ieško kelių, kaip žūtbūt ištrūkti iš Lietuvos, atlėgus krizei ras būdų įsikurti kitur. Ne visus piliečius gal ir verta stengtis sulaikyti. Juk iš Lietuvos išvyko ne vien sunkiu darbu geresnį gyvenimą sau ir savo šeimai sukurti pasiryžę žmonės.
Policija pastebėjo, kad į Lietuvos kaimus ir miestelius sugrįžo ir kai kurie vagystėmis užsienyje vertęsi asmenys. Keli ūkininkai skundėsi, kad buvo nuniokota brangi jų žemės ūkio technika, nors pastaraisiais metais tokių vagysčių jau nebūdavo.
Suprantama, įžūliai, nusikalstamai elgiasi tik pavieniai iš užsienio parvykę asmenys ir būtų didžiulė klaida, jei visuomenė šaltai sutiktų sugrįžtančius tautiečius.
Jie reikalingi senėjančiai, demografinę krizę išgyvenančiai Lietuvai, jiems reikia pagalbos ieškant darbo, būsto, būtina padėti jų vaikams pakliūti į darželius, integruotis mokyklose.
Tokia pagalba itin svarbi, bet emigrantų sugrįžimą daugiausia lemia ekonominės sąlygos. Net jei tėvynėje jiems pavyks rasti darbo, prie daug aukštesnių atlyginimų įpratusius žmones gali skaudžiai nuvilti Lietuvoje gaunamas užmokestis.
Pernai Lietuvoje atlyginimai augo beveik 10 proc., bet dabar nemažai ekonomistų prognozuoja, kad po karantino nei vidaus vartojimas, nei eksportas greitai negrįš į ikikrizinį lygį ir įmonės, siekdamos išsaugoti darbo vietas, sumažėjusias pajamas mėgins kompensuoti mokėdamos mažesnes algas. Dėl to jos šįmet gali smukti 8–10 proc.
Kad ir koks lauktų artimiausių mėnesių scenarijus, ilgai algų mažėjimas neturėtų trukti. Svarbiausia, kaip Lietuvai seksis gaivinti ekonomiką ilgesniu laikotarpiu, o dėl milžiniškų ES finansinių skatinimo priemonių ir poreikio trumpinti tiekimo grandines, grąžinant dalį gamybos iš Kinijos ir kitų Rytų šalių į Europą, atsiveria plačios galimybės.
Pavyzdžiui, ekonomistas N.Mačiulis mano, kad Lietuvoje recesija bus net mažesnė, negu prognozuoja EK, o atsigavimas spartesnis nei kitose Baltijos šalyse dėl geresnių starto pozicijų. Daug nulems ir valdžios sprendimai.
Ekonominiam proveržiui reikia ir švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos reformų, šalies konkurencingumą didinančių investicijų. Nors krizės skatina pokyčius, nebūtinai priverčia jų imtis.
Šie ir kiti metai gali lemti, ar Lietuva ateityje bus patraukli šalis ir čia gyvenantiems lietuviams, ir sugrįžti svarstantiems emigrantams.
