Baigus visas procedūras pradės veikti 750 mlrd. eurų vertės Europos gaivinimo ir atsparumo fondas (EGAF), skirtas kovai su pandemijos pasekmėmis ekonomikai, taip pat ES turės daugiametę – 2021–2027 m. finansinę perspektyvą su daugiau nei trilijonu eurų.
Ilgai pirmuoju smuiku mėginusi griežti Vokietija iš pažiūros šiek tiek atsitraukė į šalį. Tačiau jos vaidmenį perėmė taupiosiomis pavadintų valstybių – Austrijos, Danijos, Nyderlandų ir Švedijos – ketvertukas. Būtent šių šalių pastangomis EGAF numatyta negrąžintinų subsidijų dalis, palyginti su pirminiu projektu, buvo sumažinta nuo 500 mlrd. iki 390 mlrd. eurų.
Lietuva iš to gali tikėtis maždaug 2,4 milijardo, nors anksčiau buvo planuojami kone keturi. Skirtumas labai reikšmingas, todėl derybų baigtis lyg ir turėtų liūdinti. Tačiau turėsime taikstytis su tuo, kas numatyta. O dabar laukia dar sudėtingesni darbai nei derybos dėl milžiniškų sumų.
Juk šie negrąžintini pinigai šiaip sau neįkapsės į biudžetą, jų nebus galima dalyti, tarkime, pensininkams. ES aiškiai nurodė kryptis, kur teks investuoti subsidijas. Tai – žalioji energetika, skaitmeninė ekonomika ir investicijų pritraukimas.
Žodžiu, mūsų strategams jau dabar derėtų pasiraitoti rankoves ir išsiaiškinti, kokioms sritims ir kokiems projektams, duosiantiems ilgalaikės naudos, labiausiai reikia finansavimo. Šiek tiek ramybės teikia tai, jog šių pinigų skirstymas turėtų būti griežtai prižiūrimas Briuselio, todėl galima tikėtis, kad jie nepavirs tradicinėmis trinkelėmis miestų aikštėse.
Iš EGAF mūsų šalis galės gauti ir paskolų – net iki trijų milijardų eurų. Čia slypi kur kas daugiau pavojų. Mat rinkėjams įsiteikti siekiantys politikai gali suvaidinti, neva tokiais kreditais kamšomos biudžeto skylės, bet kartu vėl padidinti įvairias išmokas.
Priežasčių tam rasti nesunku. Antai vakar paskelbta, kad skurdo lygis šalyje pernai sumažėjo 2,3 proc. punkto, bet vis vien siekia 20,6 proc. Tai reiškia, kad apie 576 tūkstančius žmonių gyveno žemiau skurdo ribos.
Valdantieji giriasi laimėjimais kovojant su skurdu ir nelygybe – vaiko pinigais ir didinamomis pensijomis, tačiau užsimena, kad dar yra erdvių pokyčiams. Lieka tikėtis, kad bent skolinti pinigai nebus skirti žuvims dalyti, užuot įteikus žmonėms į rankas meškeres.
Gerai, kad bus finansinė pagalvė, kuria prireikus būtų galima pasinaudoti. Tačiau tai daryti reikia itin atsargiai.
„Galime sukelti trumpalaikį burbulą ir po to likti prie suskilusios geldos. Jei atsiranda supratimas, kad tai yra pertekliniai pinigai, prasideda išlaidavimas į kairę ir į dešinę, kuris geruoju nesibaigia“, – įspėjo ekonomistas Ž.Mauricas.
Iš pažiūros kur kas mažiau ginčų Briuselyje būta dėl 2021–2027 metų ES finansinės perspektyvos. Lietuva iš viso turėtų sulaukti 14,5 mlrd. eurų – 1,7 mlrd. eurų daugiau nei dabartiniu laikotarpiu.
Kone paskutinę minutę pavyko išsiderėti ir didesnes tiesiogines išmokas žemdirbiams – jau 2022 metais jos turėti pakilti nuo dabartinių 177 eurų iki 200 eurų už hektarą, o 2027-aisiais pasiekti mažiausiai 215 eurų.
Nors ir tokiu atveju tai mažiau, nei gauna senųjų ES narių ūkininkai, Lietuvoje tai buvo įvardyta kaip didžiulė pergalė, o žemės ūkio viceministas E.Gustas pasitikti prezidento G.Nausėdos į oro uostą atskubėjo su ąžuolo lapų vainiku.
Užtat taikliai įgėlė profesorius R.Vilpišauskas – jo nuomone, ekonomisto išsilavinimą turintis šalies vadovas galėjo labiau palaikyti ES finansavimą didžiausią grąžą duodančioms sritims, o ne pinigų dalybas atskiroms interesų grupėms, šiuo atveju – ūkininkams.
Papildomi 400 mln. eurų tokioms išmokoms nėra mažai, o iš viso žemės ūkiui per septynerius metus bus atseikėta 5 mlrd. eurų.
Tačiau šioje srityje irgi reikia parengti namų darbus. Pirmiausia, mūsų šalyje yra gausybė vadinamųjų sofos ūkininkų, kurie, kartą per metus nušienaujantys pievas, tiesiog šluoja išmokas – maždaug 40 mln. eurų kasmet.
Antra, dėl didesnių ES pinigų kai kurie ūkiai dirbtinai skaldomi, nes mažesni tiesiog dosniau finansuojami. Nors iš esmės savininkai – tie patys. Ar pavyks valdantiesiems užtaisyti šias spragas, kad išmokos pasiektų būtent tuos, kuriems jų labiausiai reikia? Optimizmo nedaug, nes tokia padėtis tęsiasi jau ne pirmą dešimtmetį.
Kaip ir buvo tikėtasi, palyginti su dabartiniu laikotarpiu, per artimiausius metus ketvirtadaliu mažiau pinigų bus skirta iš Sanglaudos fondo – 6,2 mlrd. eurų.
Mat mūsų šalis pamažu artėja prie įvairių ES vidurkių, todėl atsilikimui mažinti lėšų gaus vis mažiau. Ką jau kalbėti apie Vilniaus regioną, kuriame ES pinigais bus galima padengti tik 40 proc. projektų sumos.
Nepavyks gauti ir norimų maždaug 780 mln. eurų Ignalinos atominės elektrinės uždarymui – Briuselis sutiko skirti 490 mln. eurų. Didžiulę dalį šiems darbams reikalingų pinigų teks rasti biudžete, o dabartinėmis sąlygomis tai nėra lengva.
Apskritai vertinant derybas Briuselyje negalima teigti, kad Lietuva liko kaip nors nuskriausta. Bet gauti pinigų neretai būna lengviau, nei juos protingai investuoti.
