Prognozuojama, kad metų pabaigoje ji viršys 22 mlrd. eurų – paprastai tariant, tai būtų po 8 tūkst. kiekvienam gyventojui. Ar rinkimai ir atsiradę papildomi pinigai nepakiš kojos atsakingam finansų planavimui? Apie tai diskutavo „Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis ir Valstybės kontrolės pavaduotoja Živilė Simonaitytė.
– Pone Mačiuli, jūs savo „Facebook“ paskyroje prieš kurį laiką gana vaizdžiai situaciją Lietuvoje palyginote su pacientu, kuris, atvažiavęs į ligoninę sunkios būklės, pagalbos nesulaukė, išvažiavo namo taksi, o taksistas bevažiuojant jam pasako: „Gelbėsiu tave gana drastiškais būdais“. Ką jūs turite omenyje? Ar ir dabar tokia yra situacija mūsų šalyje su valdžios pagalba ekonomikai?
– Kovo-balandžio mėnuo Lietuvoje atrodė gana dramatiškai – prekybos centrai, paslaugų teikimo vietos buvo uždarytos, daugėjo bedarbių. Reikėjo galvoti, kokiomis priemonėmis sumažinsime neigiamas ekonomines pasekmes, kad nebūtų didelės bankrotų bangos, dar daugiau bedarbių.
Tačiau matėme, kad labai natūraliai, atslūgus virusui ir sušvelninus karantino priemones, ekonomika ir ekonominis gyvenimas labai greitai – dar gegužės mėnesį – sugrįžo į dar prieš krizę buvusį lygį, ypač mažmeninė prekyba, gyventojų vartojimas.
Tad matant tą spartų ekonomikos atsigavimą, augimą, natūralus klausimas turėtų būti: ar tikrai valstybei šiemet reikia skolintis tiek daug? Dabar mes turime toksišką kokteilį, kai pandemija tapo pretekstu leisti pinigus, ir tuo pačiu turime rinkimus, kurie dar labiau pakaitina aistras ir norą tuos pinigus dalinti į kairę ir dešinę.
Biudžeto deficitas sieks apie 3,5 mlrd. eurų – tiek valstybė išleidžia nesurinkdama mokesčių, kitais metais irgi šis deficitas turbūt artės prie 2 mlrd. Čia matysime tikrai daug perteklinių išlaidų, kurios atsiguls ant ateities kartų pečių. Nemaža tikimybė, kad ekonomika bus perkaitinta ir atsiras didesnė infliacija dėl to, kad ekonomika skatinama tokiomis priemonėmis, kai jos nebereikia skatinti.
– Bet čia žmogus gali pasimesti, nes iš visų pusių girdime: „skolintis ir skolintis“, „sąlygos skolintis puikios“ ir „reikia skolintis kuo daugiau, kad neliktume žemiau kitų šalių“. Kaip tada suprasti šią politikų ir kai kurių ekonomistų retoriką?
– Reikia pripažinti, kad Lietuva skolinasi už nulines arba neigiamas palūkanas, tad iš tiesų didelės naštos nėra. Čia nėra ta situacija, kai po Pasaulinės finansų krizės Lietuva faktiškai negalėjo pasiskolinti finansų rinkose, neturėjo alternatyvų, buvo priversta skolintis už labai aukštas palūkanas.
Jeigu jau vis tik priimamas sprendimas išleisti daug daugiau pinigų negu surenki iš mokesčių mokėtojų, tas pinigų išleidimas turi būti labai atsakingas ir pinigai turi būti ne šiaip padalinti rinkėjams į kairę ir dešinę, kad jie būtų išleisti čia ir dabar.
Jais turi būti sukuriama tvaresnė ekonomika ateičiai, kad mes galėtume klestėti visą dešimtmetį, kad būtų tvarių pajamų šaltinių ir didesnėms pensijoms, ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams, ir visiems kitiems poreikiams, o tą galima padaryti tik protingai investuojant. O jeigu pasiskolini kelis milijardus ir išdalini – šiemet bus daug laimingų žmonių, bet ateities potencialas nebus sukurtas.
– Ponia Simonaityte, Valstybės kontrolė prognozuoja, kad skola vis didės ir didės, kad skolinsimės ir skolinsimės. Kaip jūs matote atsakingus valstybės skolinimosi principus? Ir apskritai žmogus mato, kaip ponas Mačiulis sako, „gražėjančias gatves“, o tos valstybės skolos jis turbūt nejaučia ant savo pečių ir jam atrodo, kad viskas čia gerai.
– Kaip ten sako: „Į dar negimusių savo vaikų akis, kurie tas skolas turės grąžinti, dabar žiūrėti nereikia“. Tikėtina, kad mūsų vaikai turės grąžinti šias skolas. Mes jau ne vienerius metus akcentuojame, kad Lietuvoje neturime skolos valdymo ar rezervų kaupimo politikos.
Kad dabar pasiskolinome, nes visas pasaulis šitaip darė ir tas skolinimasis buvo pigus, turbūt, nėra blogai. Bet klausimas: kokia mūsų strategija ateityje, kaip tą skolą mažinti?
Dabar reikia, kad tos išlaidos iš skolintų lėšų būtų investicijos, ir kad ta skola nekainuotų, ir po to nebūtume tame nuolatiniame skolinimosi cikle, kai skolinamasi norint padengti jau esamas skolas, į kurį papuola daugelis valstybių.
Tokį nuolatinį skolos auginimą matome pastaruosius 15 metų Lietuvoje ir dabar. Nors jis buvo šiek tiek sulėtėjęs, bet kryptingos vizijos, kaip sumažinsime skolą, neturime.
– Matomas dar vienas argumentas: kitos šalys skolinasi dar daugiau. Ką atsakytumėte į šitą argumentą, pone Mačiuli?
– Kai kurios šalys susiduria su daug didesne pandemija. Italijoje, Ispanijoje ekonomikos nuosmukis siekia 20 proc., susitraukė bendrasis vidaus produktas (BVP). Lietuvoje nieko panašaus nebuvo ir mes labai greitai išbridome iš tų ekonominių pasekmių.
Neturėtume lygiuotis į Italiją ir Graikiją, kurių skola viršija 130 proc. BVP ir kyla labai daug abejonių, ar jos kažkada galės tą skolą grąžinti – jeigu ateityje susidurs su dar viena krize, jos neturės praktiškai jokių rezervų, kaip valdyti tą krizę fiskalinėmis priemonėmis.
Tad kai prasiskolini, nors ir atrodo, kad išsprendei šiandienos problemas, bet iš tikrųjų tik perkeli jas į ateitį, ateities kartoms. Tad čia nėra gera strategija: tą iliustravo ir Graikija, ir Italija.
Viena iš didžiausių problemų ne tik Lietuvoje, o ir visose Europos Sąjungos (ES) valstybėse ta, kad atlaisvinami visi fiskaliniai suvaržymai, nebegalioja fiskalinės drausmės taisyklės – tik skolinkitės, tik imkite pinigus, leiskite... Tai tikra dovana iš dangaus politikams – koks politikas nenorėtų paimti nemokamų pinigų ir dalinti visiems, kas tik jų nori, kam jų reikia ir nereikia? Ir dar prieš rinkimus...
– Valstybės kontrolė kelia problemą, kad biudžetavimas nėra siejamas su rezultatais. Ar taip? Ir kodėl tai yra problema, ponia Živile?
– Tai be abejo, mes apie tai kalbame jau penkerius metus. Mūsų kasmetinio biudžeto sudarymo problema ta, kad skirdami pinigus „nepririšame“ jų prie tam tikro rezultato, kuris turėtų būti pasiektas.
Pavyzdžiui, skirdami lėšas švietimo sistemai nepasakome, kad ji turėtų orientuotis į mokinių pasiekimus. Taip pat neseniai pristatėme auditą apie asmenų su negalia socialinę integraciją – kasmet tokiems asmenims įvairiomis formomis skiriame beveik milijardą eurų.
Bet čia įdomiausia asmenų su negalia užimtumas: didžioji lėšų dalis, skirtų šių žmonių įdarbinimui, tenka socialinėms įmonėms, nors jose dirba labai maža tokių asmenų dalis, o tuo metu atvirai rinkai, kur žmogus iš tiesų gali integruotis ir kurti didesnę pridėtinę vertę, skiriame vos kelis milijonus.
– Pone Mačiuli, politikai dažnai sako, kad rezultatų šiuo atveju negalima pamatuoti, arba jie taip greitai nepasimato. Netgi teikdami įstatymų projektus jie aiškinamajame rašte dažniausiai nurodo, kad nebus neigiamų pasekmių, ar jų neįmanoma pamatuoti. Tad nuo ko reikėtų pradėti biudžeto pertvarkymą?
– Siūlydami įstatymų pataisas, projektus Seimo nariai turi numatyti, iš kokių šaltinių jie bus finansuojami, tačiau dažnai jie į tai pažiūri pro pirštus ir parašo bet ką. Bet reikia suvokti, kad visos papildomos išlaidos turi būti surenkamos arba iš mokesčių mokėtojų, arba pasiskolinamos, kas reiškia, jog kažkas ateityje turės jas grąžinti.
Prieš kiekvienus rinkimus girdime tą patį klausimą: kaip padaryti, kad politikai valstybės biudžeto lėšomis nepapirkinėtų rinkėjų? Kad nepapirkinėtų pažadais išdalinti pinigus, kurių jie neturi? Deja, bet čia yra visų demokratinių valstybių yda, su kuria reikia kovoti kritišku požiūriu į politikus, kurie siūlo nepagrįstus, neaiškiai finansuojamus „praturtėjimo“ šaltinius, negalvodami apie ilgalaikes jų pasekmes.
– Pone Mačiuli, ar jūs matote gerų pavyzdžių tame pačiame DNR plane, kur galėtumėte palyginti: va, čia bus kuriama pridėtinė vertė, o čia jau pinigus „pravalgysime“?
– Svarbu, kad tas planas būtų kokybiškai realizuojamas, nes gerą planą surašyti gali daug kas, bet kai reikia per labai trumpą laikotarpį tas lėšas skaidriai ir efektyviai „įdarbinti“, atsiranda daugybė problemų. Mes jau turėtume kalbėti ne apie ekonomikas skatinimą, o apie tai, kaip valstybei grįžti prie gyvenimo pagal galimybes – ne prie biudžeto deficito, kuris siekia virš 3 mlrd. eurų.
Bet ką mes matome iš Seimo narių, iš valstybės vadovų pasiūlymų, tai nieko panašaus nėra – pavyzdžiui, dabar kalbama apie tai, kad reikia keisti pensijų indeksavimą. Bet juk jis atsirado tam, kad politikai prieš rinkimus nesiūlytų mokėti tokių pensijų, kokių valstybė negali mokėti!
Tai yra susiejimas „Sodros“ pajamų su išlaidomis – kuo daugiau darbuotojų šalyje, kuo daugiau jie uždirba, tuo didesnės „Sodros“ pajamos ir pensijos: labai aiški formulė. Dabar sakoma: „Atlyginimai šiemet mažiau didėja, mes norime labiau didinti pensijas: keiskime šia formulę“. Tai čia yra klasikinis pavyzdys, kaip neatsakingai valdomi valstybės finansai.
Jeigu jau tikrai turite tų papildomų lėšų ir norite didinti pensijas iš skolintų lėšų, nebūtina griauti pensijų sistemos. Yra valstybės biudžetas, iš kurio mokama bazinė valstybės pensija, ją galima didinti nesugriaunant „Sodros“ finansų funkcionavimo.
– Ponia Simonaityte, turbūt pensijos ir tai, kas vyksta, irgi yra pavyzdys to, kad kartais, kaip Valstybės kontrolė pabrėžia, daugiau pinigų nebūtinai reiškia didesnę kokybę. Ir čia jūs turite daugybę pavyzdžių. Ar iš tiesų yra taip, kaip jūsų tyrimai rodo?
– Imkime labiausiai matomą pavyzdį: Lietuva gavo labai daug pinigų per visus ES programavimo periodus ir, nors yra sričių, kur ta ekonomika pagerėjo, bet turime ne vieną ir ne dvi situacijas, kur projektas tiesiog yra kankinamas tuos ES privalomus 5 metus, kad būtų išlaikytas ir neprarastas finansavimas, ir nereikėtų Europos Komisijai (EK) tų lėšų grąžinti.
Tad ar tikrai sugebėjome tas ES lėšas nukreipti ten, kur reikia? Prieš porą mėnesių pradėjome kalbėti, kad DNR plane viskas atrodo labai gražiai, o realybėje yra kitaip. Iš viešojo sektoriaus institucijų girdime, kad yra traukiami iš stalčių seni projektai, kurie jau buvo užmiršti, niekam nebereikalingi, ir pradedami įgyvendinti, nes yra pinigų, kuriuos reikia greitai išleisti.
Tad geriau planuokime išleisti mažiau pinigų, bet tikrai ten, kur jų reikia, o ne, pavyzdžiui, prisistatykime užimtumo centrų vietovėse, kuriose nebėra gyventojų ir vaikų. Ir visokie kitokie panašūs dalykai, kuriems Lietuva per pastaruosius net ne 10, o 20 metų sugebėjo skirti pinigų.
– Žinant dabartinės situacijos neapibrėžtumą ir dar matant artėjančius rinkimus: ką turėtume matyti ir girdėti iš politikų? Kaip, galų gale, turėtų vykti tas biudžeto formavimas? Koks turėtų būti skolinimasis, kad galėtume vadinti jį socialiai atsakingu, kad kiekvienas žmogus ir jo vaikai iš jo gautų geriausią įmanoma naudą? Pone Mačiuli?
– Kai politikai prieš rinkimus kalba, ką jie planuoja padaryti, man įdomiausia ne kokias išlaidas jie gali padidinti – nes išleisti pinigus gali bet kas be jokių gebėjimų ir žinių – bet kokias fundamentalias problemas jie išspręs. Ne problemų pasekmes, kai sako: „Padidinsime pensijas / socialines išmokas / atlyginimus“, čia sprendžiamos problemų pasekmės.
Fundamentalios problemos yra šešėlinė ekonomika, neefektyviai naudojamos valstybės lėšos, neoptimizuotas mokyklų tinklas – kas reiškia, kad lėšų švietimui skiriame daug, bet jas gauna tinkuotojai, o ne mokytojai. Man įdomu, ar mato politikai fundamentalias problemas, iš kurių jau išplaukia problemų pasekmės, tokios kaip socialinė, regioninė atskirtys.
