– Žvelgdami į biudžeto deficitą ir tai, kiek sieks išlaidos, ekonomistai sako, kad kiti metai Lietuvai bus aukso metai, nes pinigai bus dalinami į visas puses.
– Tikrai to nepavadinčiau aukso amžiumi, nes situacija yra sudėtinga – ji labai neapibrėžta. Yra daug rizikų ir jei jos visos vienu metu išsipildys, mus gali užgriūti kur kas blogesni scenarijai. Taip pat yra ir galimybių, kurių negalime praleisti – turime jomis pasinaudoti, kad mūsų ekonomika evoliucionuotų kur kas greičiau: kalbu apie investicijas į Ateities ekonomikos DNR.
Tad situacija bus geresnė nei šiemet, tačiau atskirose verslo nišose, ypač tose, kuriose reikia socialinių kontaktų, situacija gali negerėti, nes pandeminė situacija irgi negerėja. Žodžiu, bus visko – bus gana nuosaikus ekonomikos atsigavimas, nes prognozuojama, kad ekonomika augs kiek daugiau nei 3 proc.
Tačiau bendrai žiūrint į Lietuvos situaciją matome, kad ji šiuo metu, pagal makroekonominius rodiklius, yra viena geriausių pasaulyje.
– Koks bus biudžeto deficitas – skirtumas tarp pajamų ir išlaidų?
– Reikia žiūrėti visų biudžetų visumą. Bendras konsoliduotas rezultatas bus 5 proc. deficitas, kuris, beje, yra vienas iš mažiausių Europos Sąjungoje (ES). Kadangi mūsų Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra apie 50 mlrd., mums reikės pasiskolinti apie 2,5 mlrd. eurų – tie 2,5 mlrd. ir yra bendras deficitas.
– Tarptautinis valiutos fondas sako, kad Lietuva yra turbūt viena iš sėkmingiausiai atlaikiusių šitą ekonomikos šoką. Tačiau kas pas mus dėsis dabar? Ar nebereikės tiek pinigų, kiek anksčiau reikėjo pandemijos valdymo priemonėms?
– Nepasakyčiau, kad sveikatos sektoriaus valdymas mums kainavo kažkokius kosminius pinigus. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse karantinai buvo įvedami tam, kad būtų spėta pritaikyti sveikatos sistemą, visuomenės gyvenimą prie pasikeitusių sąlygų.
Tačiau tiesioginė finansinė to išraiška nebuvo kosminė, nors poveikis ekonomikai buvo didžiulis. Lietuva taip sėkmingai su tuo ekonominiu šoku susitaikė dėl to, kad karantinas buvo įvestas laiku, buvo tam tikra pauzė vartojime. O kai vartojimas būna trumpam laikui atidėtas, žmonių poreikis išleisti lėšas niekur nedingsta ir vartojimas grįžta labai greitai.
Kodėl Lietuvoje vartojimas grįžo labai greitai, o kitose šalyse taupymas šovė į viršų? Nes Lietuvoje tiek vartotojų, tiek verslo lūkesčiai atsistatė labai greitai – buvo tikėjimas, kad per šią sraunią krizės upę perbrisime gana lengvai ir nebuvo dingęs pasitikėjimas šalies gebėjimu suvaldyti ekonominę situaciją. Iš vartojimo skaičių matome, kad tas pasitikėjimas yra gana aukštas.
– Prognozuojama, kad kitais metais bus apie 10 proc. bankrotų.
– Valdydami tokio pobūdžio krizę nuo pat pavasario rėmėmės prielaida, kad tai yra ne kelių mėnesių, o kelerių metų klausimas, kad tas virusas niekur taip greitai neišnyks, kad nebus vakcinos ir vaistų, nors kai kurios šalys prognozavo, kad iki vasaros pandemija baigsis, virusas išnyks ir toliau gyvensime kaip gyvenę. Tokiu atveju, valdyti krizę paprasčiau, nes tada galima dėliotis keletą žingsnių į priekį.
Pirma reikėjo stabdyti nuosmukį – taikyti horizontalias priemones tam, kad būtų išsaugotos darbo vietos, gyventojų pajamos, reikėjo skatinti ekonomiką iš trumpalaikės perspektyvos intensyvinant jau vykdomų projektų įgyvendinimą. Reikėjo galvoti, ką darysime po to, nes visą laiką gelbėti visus nebūtų nei išmintinga, nei tam yra resursų.
Iškart buvo numatyta, kad, kai būsime laimėję laiko, dalis verslų prisitaikys – suras naujas rinkas, pradės kurti naujus produktus. Tas ir įvyko. Tie, kurie negalėjo prisitaikyti, buvo per silpni, bankrutavo.
Kitais metais pagalba nebebus horizontali, bus labiau taškinė. Yra jau įkurtas milijardo vertės fondas, į kurį įmonės jau gali kreiptis – jis padės perspektyviems verslams, tiems, kurie kuria inovatyvius produktus, tačiau kuriems gresia bankrotas.
– DNR plane numatyta labai daug įvairiausių priemonių, kiekvienos jų vertė siekia kelis milijonus. Kai kurių priemonių net ir nelabai galima suprasti... O ekonomistai sako, kad galima investuoti į mažiau sričių, tačiau daryti didesnes investicijas – pavyzdžiui, už milijardą nupirkti žaliąją energetiką kaupiančią bateriją.
Jie sako, kad šalis turėtų išsiskirti savo didelėmis investicijomis, mat plačiai nuskambėjusios tos investicijos į šalį pritrauktų kitas įmones iš užsienio. Nes dabar atrodo, kad tie pinigai tiesiog taip išsibarsto po visur.
– Lietuva pastarąjį dešimtmetį vystėsi labai sparčiai ir pagal BVP vienam gyventojui tarp EBPO šalių yra pirmūnė. Kai gana ilgą laiką sparčiai artėjame prieš išsivysčiusių Vakarų šalių, nebėra tokių „sidabrinių kulkų“ – kaip jūsų minimas projektas – kurios išspręstų viską.
Mes turime tobulinti eilę sričių. Yra 5 labai aiškūs DNR plano tikslai – pirma turime investuoti į žmogiškąjį kapitalą, nes švietimo sistemoje yra aibė spragų; dabar galime padaryti kai kuriuos dalykus, kad žmonės būtų geriau pasiruošę tiek dabartinės, tiek ateities rinkos poreikiams.
Taip pat dabar puikus metas paspartinti ekonomikos skaitmenizaciją. Pandemija aiškiai parodė, kad skaitmenizuoti verslai yra gerokai atsparesni. Turime investuoti į mokslą ir inovacijas, nes be jų tolimesnė šalies plėtra nėra įmanoma, be jų užstrigsime vidutinių pajamų spąstuose.
Taip pat, kai įvyksta tokie geopolitiniai pokyčiai, ES nori susigrąžinti autonomiją eilėje sričių – trumpinti tiekimo grandines, susigrąžinti farmacijos, medicinos įrangos, aukštųjų technologijų gamybos sektorius į Europą, kad viskas būtų gaminama čia, o ne vien tik Kinijoje, nes nuo jos priklausyti tapo tikrai pavojinga.
Mes taip pat privalome susitvarkyti savo ateities ekonominę infrastruktūrą, kad galėtume pasinaudoti šia situacija ir pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų. Taip pat DNR plane numatytos investicijos ir į žaliąją ekonomiką. Ne viskas atspindėta tame plane – turime labai ambicingą energetikos nepriklausomumo strategiją.
Vienas iš kertinių elementų yra „Ignitis grupės“ investicijos į žaliąją energetiką. Visai neseniai per viešą akcijų platinimą į savo kapitalą ji pritraukė beveik pusę milijardo eurų. Tai leis papildomai pasiskolinti dar, ir per keletą metų investuoti į energetiką keletą milijardų.
Tie penki tikslai – žmogiškasis kapitalas, skaitmenizacija, mokslas su inovacijomis, ateities ekonominė infrastruktūra ir žaliasis kursas yra tai, ką mes turime padaryti dabar, jeigu norime, kad mūsų ekonomika evoliucionuotų gerokai sparčiau.
– Viešojoje erdvėje atrodė, lyg jūs su premjeru būtumėte apsipykę dėl tryliktos pensijos. Ar buvo įtampa? Jūs sakėte, kad nereikia tryliktos pensijos, premjeras sakė, kad tai spręsti ne finansų ministrui, nuspręs Vyriausybė.
– Tiems politikams, kurie dalyvavo rinkimuose, buvo didelė įtampa. Kadangi aš nedalyvavau jokiuose rinkimuose ir aiškiai visiems pasakiau, kad, nepriklausomai nuo rezultatų, tas biudžetas, kurį pateikiau, yra paskutinis, aš į viską reagavau ir biudžetą dėliojau labai ramiai.
Vyriausybės pateiktame projekte, kuriam buvo pritarta Vyriausybėje, tryliktos pensijos nėra. Diskusija dėl jos nėra pasibaigusi, bet spėlioti, kas būtų, jeigu Seimas priimtų įstatymą ar jei paprašytų Vyriausybės išvadų, nesiimsiu.
– Paklausus bet kurio politiko, kokios turi būti mokytojų, gydytojų algos, jie visi drąsiai kelia jas, žada pridėti po 130 proc. ir daugiau nuo vidutinės algos. O kaip sakote jūs? Ar įmanoma taip pakelti algas? Ar pinigų iš biudžeto užteks įgyvendinti tokius rinkiminius politikų pažadus?
– Biudžetas yra svarbiausias metų finansinis dokumentas šalyje. Tačiau jis per vienerius metus negali išspręsti visų esančių problemų. Biudžetas turi turėti aiškius prioritetus – ypač šiemet, kada mūsų aplinka kiek neapibrėžta. Tie prioritetai yra 4: pirma, turime įgyvendinti visus anksčiau prisiimtus įsipareigojimus – įgyvendinti kolektyvines sutartis, pensijų indeksavimą, sutartis su mokytojais, medikais, kitomis organizacijomis.
Antra, negalime praleisti šanso transformuoti savo ekonomiką, turime investuoti į ateities ekonomikos DNR dabar, nes nemanau, kad tokį šansą kada nors greitu metu dar turėsime. Trečia, turime stabdyti visų kitų išlaidų augimą, nes privalome suvaldyti ir skolos augimą. Lietuvai optimalus skolos lygis yra apie 40 proc. nuo BVP.
Jeigu jis artėja link 50 proc., laikinai savaime tai nėra kažkokia problema, bet turime turėti kelerių metų planą drauge su biudžetu, kaip tą skolos augimą suvaldysime. Skolos augimas bus suvaldytas, jeigu laikinai įšaldysime tas kitas išlaidas tam, kad stabilizuotume situaciją.
Visa tai yra biudžete, ir nepaisant to, kad politikai šiuo metu sako, kad visiems viską didins ir po daug, manau, kad koks finansų ministras ar ministrė bebus, jie šito plano nuosekliai laikysis. Nes, priešingu atveju, jeigu išoriniai vertintojai, reitingų agentūros pamato, kad šalis arba neturi plano, arba jo nesilaiko, tada nusprendžia, kad laikas pjauti kredito reitingus.
O jeigu reitingai yra nupjaunami, tada skolinimasis gali brangti kartais. Ir tada jau gali įsijungti eksponentinis skolos augimas, nes reikia skolintis daugiau tam, kad būtų iš ko finansuoti padidėjusios skolos aptarnavimo išlaidas, o socialinis spaudimas, kai pridalinta tiek pažadu, niekur nedingsta, reikia didinti viską. Tada tas procesas jau tampa sunkiai kontroliuojamas, dėl to net neabejoju, kad kitas finansų ministras labai atsakingai žiūrės į bet kokių išlaidų didinimą.
– Kokie iššūkiai laukia būsimo finansų ministro su šiuo biudžetu kitais metais, į ką jam reikės atkreipti dėmesį? Valstiečių lyderis dabar vis cituoja Andrių Kubilių, kuris užsiminė, kad su šiuo biudžetu gali tekti veržtis diržus. Ar reikės veržtis tuos diržus, ar ne, kaip jūs manote?
– Manau, kad šioje pozicijoje labai svarbu, jog garsiausiai šaukiantys ir gąsdinantys būtų labai šaltai vertinami, taip pat reikia ieškoti labai subalansuotų sprendimų. Kada yra tokia neapibrėžta situacija, reikia būti pasirengus reaguoti labai greitai. Laikantis šių principų, laikantis skolos valdymo plano, manau, kad tikrai įmanoma tą situaciją valdyti.
