„Pirmoji koronaviruso banga įrodė, koks trapus mūsų visų gyvenimas, o mes – nuolat apsupti nežinomybės ir neapibrėžtumo. Niekas negali būti garantuotas ne tik kad išsaugos darbą, bet dar svarbiau – ar išgyvens. O pavojus dabar, deja, gresia iš pačios artimiausios aplinkos. Kai kasdien girdime, kad naujai užsikrėtusiųjų COVID-19 jau tūkstančiai, darbo praradimas nebeatrodo kaip baisiausias gyvenimo iššūkis.
Pirmąją pandemijos bangą atlaikėme su labai nedideliais praradimais, o Lietuvos įmonės išgyveno kone geriausiai iš visos Europos Sąjungos, bet dabar reikėtų realistiškiau vertinti iššūkius.
Pavasarinė banga parodė, kad jei vienoje sferoje žmonės darbus prarado, jo atsirado kitose srityse, o kai kur darbuotojų tiesiog su žiburiu ieškoma. Ypač dabar, kai dėl plintančio viruso visiems trūksta rankų, stoja gamybos procesai. Tokia gyvenimo realybė parodė, kad mums būtina keistis: galbūt įgyti naujų darbo įgūdžių, specialybę ar amatą“, – įsitikinusi E.Leontjeva.
– Pandemijos sukelta krizė dar labiau išryškino jau anksčiau susidariusias problemas, kai vyresni nei 50 metų žmonės sunkiai susiranda darbą, o tuo tarpu jaunimui tą padaryti nepalyginamai lengviau.
– Tačiau pastebima ir kita tendencija – jauni žmonės dėl įvairiausių priežasčių neužsibūna darbovietėse, o rasti lojalių, darbą išmanančių žmonių darbdaviams nėra lengva. Kai tokius randa, manyčiau, investuoja į jų gebėjimus ir sudaro sąlygas ramiai dirbti iki pensijos ir ilgiau.
Neabejoju, kad darbdaviai vertina ir tai, kad su kiekvienais metais sukaupta darbuotojų patirtis yra jų našumo garantas, kad institucinė atmintis bei kultūra – be galo svarbi. Juk tiesiog neįmanoma išlaikyti įmonės remiantis vien tais, kurie linkę kas dvejus-trejus metus keisti darbą.
– Kaip dabar, jau iš laiko perspektyvos, galima būtų vertinti valstybės pagalbą įmonėms. Ar ji buvo tinkama ir pakankama?
– Pirmosios koronaviruso pandemijos bangos metu buvo aiškiai matyti, kad vyriausybė ir kitos valstybės institucijos neturi patirties spręsti panašių problemų. Sprendimai buvo priimami skubotai, be derinimo su visuomene ar ekspertais. Tik vėliau buvo pradėta tartis su specialistais, kurie galėjo būti naudingi iš pat pradžių.
Kalbant apie pagalbą įmonių veiklai, svarbiausias dalykas, kuris nebuvo apgalvotas – įmonių uždarymas. Tokius dalykus derėtų traktuoti kaip žmonių nuosavybės teisi suvaržymą. Tad uždarant įmones reikėjo numatyti proporcingas išmokas, o ne pašalpų iš valstybės prašymus. Panašūs sprendimai būtų bent iš dalies leidę žmonėms jaustis saugiau ir ieškoti naujų kelių.
Dabar tai irgi aktualu. Jei pripažįstama, kad kuri nors veikla pandemijos sąlygomis yra rizikinga, reikėtų solidariai spręsti, kaip žmonėms bus kompensuojama už nedarbą ar prastovas. Matome, kad dabar to veiklos draudimo yra mažiau, bet pats virusas dažniau sustabdo įprastą žmonių ir įmonių darbą.
Kitas dalykas – pagalba įmonėms, atidedant mokesčius. Kai Valstybinė mokesčių inspekcija suprato esanti nepajėgi išnagrinėti visų prašymų, tik tada buvo nuspręsta automatiškai atidėti mokesčius, jei įmonės patenka į labiausiai paveiktas ūkio sritis. Tokį sprendimą siūlėme nuo pat pradžių ir dėjome pastangas, kad įmonių sąskaitos nebūtų įšaldomos kaip per praėjusią krizę.
Sutvarkius mokesčių atidėjimus, įmonių vadovams atsirado erdvės ieškoti naujų galimybių savo veiklai. Juk kone kasdien prašyti valdžios pašalpų ar išmokų tiesiog suėsdavo siaubingai daug laiko.
Siauras „Invegos“ kaklelis, kuriame strigo įmonių gelbėjimui skirtos lėšos, darbuotojų ir dabdavių, nuomininkų ir nuomotojų supriešinimas – visos šios įtampos yra pamokanti patirtis, kuri, tikiuosi, padės ateityje elgtis išmintingai. Jei vyriausybė imasi priemonių padedant įmonėms ar darbo netekusiems žmonėms, tai jos turėtų būti įgyvendinamos pakankamai greitai ir skaidriai, maksimaliai prieinamos pagal tam tikrus kriterijus, o ne pildant daugybę dokumentų, įtikinėjant valdžią, kad žmogus yra nukentėjęs.
Jeigu tikslas – padėti išgyventi, tai pagalba turi ateiti laiku, kai ekonominę gyvybę palaikyti dar lengva ir kol vienos įmonės problemos dar nepersimetė į ištisus sektorius.
Visgi pavasario pamokos ne vien neigiamos: dalis įmonių ėmėsi greitų sprendimų, užmezgė naujus logistikos ryšius, rado, kam papildomai parduoti produktus ir kaip pagaminti visiškai naujus, susirado naujus užsakovus Europoje ar čia pat, Lietuvoje – nes sutrikus globaliems tiekimams atsivėrė daug kitokių perspektyvų.
Žinoma, ir tokie teigiami posūkiai įmonėms tapo didžiuliu iššūkiu, nes kai kurios augo po kelis kartus. O itin greitas augimas – irgi kančia.
Vis dėlto blogiausia – išlaukti krizę, geriau atsiliepti į iššūkius ir nedelsiant veikti, nors tai ir nėra lengva. Jei Lietuvos BVP pavasarį smuko mažiausiai Europoje, tai dėl tų įmonių, kurios sugebėjo išauginti savo apimtis ir darbuotojų skaičių kartais net po kelis šimtus procentų. Čia ir stebuklas, ir pagarba.
– Lietuvą po nepriklausomybės atkūrimo yra sukrėtusi ne viena krizė ir kiekvienos akivaizdoje valdžia nesugeba priimti sprendimų čia ir dabar. Kas tai lemia?
– Galbūt tą valdžios diagnozę galima būtų apibrėžti taip: ji nori būti svarbi smulkmenose, kai siekiama priversti įsigyti veiklos licencijas jogos mokytojus ar kineziterapeutus, suvaldyti visus santykius tarp klientų bei paslaugos tiekėjų, visur būti arbitru arba imtis visų veiklų, pavyzdžiui, valstybinių vaistinių, valstybinio banko.
Tačiau kai reikia stiprios valdžios, sugebančios adekvačiai veikti per krizes, tokios kažkodėl neatsiranda. Ir per šią krizę pasigedome stiprios, greitai būtinus sprendimus priimančios valdžios.
Negana to, valstybės biudžetas kitiems metams parengtas pagal optimistinį scenarijų, kuriame numatyta, kad nedarbas mažės, BVP augs. O kas bus, jeigu? Kodėl nėra pesimistinio biudžeto, jau nekalbant apie įvairius ekstremalių situacijų suvaldymo planus, kurie bent minimaliai suteiktų žmonėms saugumo?
– Ir per rinkimų į Seimą kampaniją, ir dabar vis girdima grėsmingų įspėjimų, esą kitais metais gali tekti veržtis diržus dėl keturių milijardų skylės šalies biudžete. Dėl ko tokia spraga susidarė?
– Vaizdžiai tariant, kone kas ketvirtas euras biudžete bus padengtas skola. Lietuva šiuo metu pagal išlaidų augimą yra viena pirmųjų Europoje.
Viena vertus, pandemijos metu tokie dalykai suprantami. Kita vertus, daugybė įmonių, ypač – nedidelių, buvo priverstos taupyti, maksimaliai optimizuoti savo veiklą, ieškoti naujų galimybių, tuo tarpu valstybės įstaigos savo biudžetų nemažino, tad ir veiklos neoptimizavo. Tai ir yra, mano akimis, didžiausia problema.
Labiausiai gaila ne pačių pinigų, bet praleistos progos optimizuotis. Krizei ištikus neoptimizuota valdžia yra pavojus, nes ji išsibarsčiusi į daugybę procesų ir stokoja būdų greit pasiekti bent kelis lemiamus tikslus. Neoptimizuota valdžia – tai ir silpnas mūsų konkurencingumas.
Jei turėtumėm skaidresnę, mažiau kainuojančią valstybę, kuri su savo žmonėmis palaiko orius santykius, pasitiki jais, krizė jau būtų išėjusi mums į gerą. Dabar, antroje pandemijos bangoje su širdgėla prisiminsime ir tai, kad pinigai buvo dalijami tiems, kurie nenukentėjo per pirmąjį karantiną, o tiems, kuriems jų reikės kur kas labiau, nebeturėsime iš kur paimti.
– Vokietijoje, Kanadoje ir kitose šalyse valdžia tiesiogiai ir greitai išmokėjo tam tikras sumas pinigų žmonėms, kad jie su ištiesta ranka neatsidurtų ties bedugne. Ar Lietuvoje panašūs sprendimai buvo įmanomi?
– Manyčiau, kad – taip. Bet priimant tokius sprendimus būtinas pasitikėjimas žmonėmis ir elementari pagarba. Juk kai pamirštame susimokėti kokius nors mokesčius, VMI mus kaipmat susiranda. Todėl tiesiogiai išmokėti žmonėms tam tikras pinigų sumas tikrai nebūtų buvę sudėtinga.
Užuot tai padariusi, valdžia ilgai svarstė: o gal kas nors imdamas tuos pinigus gudraus, apgaus, o gal kam nors tų pinigų iš viso nereikia? Pagaliau visi buvo įpainioti į kažkokį biurokratinį labirintą, kai pirmiausia privalu valdžios paprašyti pinigų, o po to dar ir užpildyti krūvas dokumentų. Dažniausiai tai iš pirmo karto nepavykdavo, todėl ir prasidėjo panika, nepasitenkinimas.
Tarp mūsų visų dabar būtų kur kas daugiau santarvės, jei, tarkim, kaip Vokietijoje karantinuotiems žmonėms ir įmonėms būtų išmokėtos kompensacijos, atsižvelgiant į jų pajamas. Daug pigiau būtų buvę išmokėti greitai ir laimėti žmonių pasitikėjimą, realiai palaikyti gerovę.
Gal dalis žmonių, nesulaukę jokios valdžios pagalbos, bent prarado iliuzijas. Todėl atsirado labai gražių solidarumo iniciatyvų, kai žmonės už paslaugas ėmė mokėti avansu arba padėti vieni kitiems. Žmonės atrado tikrą solidarumą ten, kur jam ir vieta: žmonių santykiuose, ne per valdžios perskirstymą.
– Naujoje vyriausybėje ir Seimo valdančioje daugumoje dirbs visai kitų politinių partijų ir pažiūrų atstovai nei nueinanti valdžia. Ko iš jų galima tikėtis?
– Nors gyvenimas neretai daug ką pakoreguoja, linkėčiau naujai valdžiai pagarbos žmonėms, adekvačių santykių tarp valstybės institucijų ir šalies piliečių.
Juk valstybės institucijų priedermė – tarnauti žmonėms, tad jeigu pavyktų atkurti būtent tokius tarpusavio santykius, naujajai vyriausybei pavyktų įgyvendinti savo pažadus atnaujinti ir apvalyti daugybę mūsų gyvenimo sričių. Tačiau tai neįvyksta savaime – reikia nuo pirmų dienų imti šalinti skaudžiausius įtampos šaltinius tarp žmogaus ir valdžios.
Džiugu, kai girdime iš naujos valdžios, kad bus paisoma teisėkūros kultūros, nes pastaraisiais metais iš įstatymų leidėjų neretai jausdavome nepagarbą, neapibrėžtumą, buvome neatsakingų sprendimų liudininkais. Kai įstatymai priimami nenumatant jų pasekmių, o už blogą rezultatą niekas neatsako, tai griauna valstybingumo pamatus.
Tikiuosi, kad baigsime šią ydingą praktiką, kai įstatymai nevienodai traktuoja žmones ir nuolat įgyvendina kurių nors vienų grupių interesus paneigiant kitų grupių teises.
– O ar naujuose įstatymuose vėl neatsispindės tam tikrų grupių interesai?
– Tačiau aš kalbu apie žmonių lygybę, kurią garantuoja Konstitucija. Įgyvendinti Konstituciją, ko gero, nėra per daug romantiška.
