Raimondas Štreimikis. Ne tik atpigusios dujos, bet kinivarpos drebina Europos biokuro rinką

Kaip tvarkytis su biokuro sektoriumi, Lietuva galėtų pasimokyti iš skandinavų. Europoje gilėjant medienos krizei, šiauriečiai saugo savo biokuro pramonę. Tuo tarpu į mūsų rinką plūsta pigus Lukašenkos biokuras. Tad ko galėtume pasimokyti iš švedų ar danų?

Šiaurinėje Lietuvoje gaminamą biokurą dar labiau pirks Latvija, o Lenkija jo ieškos pietų Lietuvoje.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Šiaurinėje Lietuvoje gaminamą biokurą dar labiau pirks Latvija, o Lenkija jo ieškos pietų Lietuvoje.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Anot R.Štreinikio, Danijos energetikai nuolat perka miško kirtimo atliekas, nes tai yra prioritetinė valstybės kryptis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Anot R.Štreinikio, Danijos energetikai nuolat perka miško kirtimo atliekas, nes tai yra prioritetinė valstybės kryptis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Raimondas Štreimikis

2021-01-01 14:53

Danijoje biokurą tiekiančių įmonių asociacija (analogiška lietuviškajai LITBIOMAI) yra sudariusi ilgalaikę sutartį su šilumą tiekiančių įmonių susivienijimu.

Danijos energetikai stabiliai perka miško kirtimo atliekas, medienos granules, nes tai yra prioritetinė valstybės kryptis. Tokiu būdu Danijos biokuro gamintojai žymiai drąsiau gali investuoti į brangią techniką ir planuoti jos atsipirkimą, rentabilumą ir eksploatavimą.

Įdomu ir tai, kad danai nesusigundo trumpalaikiu pelnu. Atpigusias išgaunamas dujas Šiaurės Europoje jie sėkmingai eksportuoja į Lenkiją ar Vokietiją.

Ne tik atpigusios dujos, bet kinivarpos drebina Europos biokuro rinką.

Štai į Vokietijos miškus dėl žymiai šiltesnių vasarų įsimetė kinivarpos. Eglynai masiškai džiūva, jų dalis sumažėjo iki 7 proc. Vokiečiai kartu su čekais, austrais šia pažeista mediena bando „užversti“ skandinavus.

Tačiau pastarieji provokacijoms nepasiduoda. Šiaurės šalys vėl gi bando atstovėti ir išlaikyti savo vietos pramonę, darbo vietas.

Logika paprasta. Kai vienaip ar kitaip baigsis kova su kinivarpomis, pasiūla atslūgs ir nebebus nereikalingų kainų „turbulencijų“.

Tačiau mes Lietuvoje nesugebame pasimokyti iš skandinavų. Susižavėję trumpalaikiu pelnu galime vienu ypu išnaikinti per 25-30 metus palaipsniui sulipdytą vietinę biokuro pramonę.

Kokia biokuro pramonės raida galima artimiausiu metu Baltijos šalyse?

Neatmetama galimybė, kad per pastaruosius kelerius metus baltarusiams pastačius daugiau celiuliozės, medienos plokščių ar medienos granulių fabrikų importas iš Baltarusijos drastiškai mažės. Tad realu – arba perteklinis eksportas bus pristabdytas, arba tas biokuras tiesiog pradės brangti.

Tuo pačiu metu šiaurinėje Lietuvoje gaminamą biokurą dar labiau pirks Latvija, o Lenkija, atsisakanti anglių gavybos, ieškos kelių įsigyti biokuro pietų Lietuvoje. Tokia įvykių ir aplinkybių seka reikalauja itin apgalvotų scenarijų, kuriant ilgalaikę Lietuvos biokuro pramonės strategiją.

O gal vertėtų Lietuvoje pritaikyti Švedijos, Vokietijos, Lenkijos ar Latvijos patirtį kur labai aiškiai valstybiniu lygiu atskirtos industrinės medienos atliekos, skirtos celiuliozės bei plokščių gamybai nuo kirtimo atliekų, skirtų išimtinai deginimui. Lietuvoje tai kol kas suplakta.

Neretai švedai pamatę tai, ką lietuviai traktuoja kaip biokurą deginimui, būna labai nustebę ir sako, kad tai neatitinka biokuro standarto. Tai per daug gražus biokuras ir iš jo galima gaminti medžio drožlių plokštes ir sukurti žymiai didesnę pridėtinę vertę.

Apdairūs švedai taip pat degina daug išrūšiuotų komunalinių atliekų. Jų net nepakanka, dalis įsivežama iš Anglijos ir Norvegijos. Bet nepaisant visų šių faktorių nenukrypstama nuo pagrindinio ilgalaikio tikslo – miško kirtimo atliekos sutartais kiekiais ir patvirtinta kainodara stabiliai yra perkamos iš vietos gamintojų. Iš švedų kažkodėl nesimokome.

Ką diktuoja švedų ar danų patirtis? Be abejo, miško kirtimo atliekų deginimas. Tam reikia ekonominės motyvacijos visai grandinei – nuo urėdijos ar privataus miško savininko, biokuro gamintojo iki biokuro katilinės.

Tą galima daryti per įvairius anglies dvideginio mokesčius. Deginant komunalines atliekas galima būtų taikyti – 60, dujas – 80 eurų už toną anglies dvideginio.

Tai tik supaprastintas pavyzdys, kokių priemonių būtų galima imtis. Tikslesni mokesčio dydžiai reikalauja detalesnės kaštų ir naudos analizės, įvertinant dujų akcizo mokesčius ar lengvatinį PVM malkoms ar bioskaidžių medžiagų dalį komunalinėse atliekose.

Raimondas Štreimikis yra biokuro gamyba, miškininkyste ir apleistų teritorijų tvarkymu užsiimančios įmonės „Pusbroliai“ vadovas

EP Rinkimai

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.