Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Šarūno Liekio teigimu, į situaciją žvelgti optimistiškai neverta, pandemija atskleidė daug valstybės silpnų vietų, valdžia krizėms visiškai nepasiruošusi. Ką Lietuvai žada 2021 metai?
– Nerijau, kaip jūs matote šiuos metus? Kokie svarbiausi ekonominiai akcentai?
– Nedaug kas pasikeitė. Pagrindinis Vyriausybės, verslo ir gyventojų iššūkis – COVID-19 krizės valdymas, pasekmių šalinimas.
Nepaisant to, kad jau yra ne vieni skiepai, iki masinio visuotinio imuniteto – labai toli. Iki vasaros galime tikėtis paskiepyti tik pažeidžiamiausius visuomenės atstovus: gydytojus, sveikatos apsaugos sistemos darbuotojus.
Apie šiek tiek laisvesnį gyvenimą ir mažesnes viruso baimes bus galima kalbėti rudenį, žiemą, kai didžioji dalis visuomenės bus paskiepyta. Tai reiškia, kad dar ilgą laiką turėsime gyventi ir susitaikyti su įvairiomis karantino priemonėmis, apribotu turizmo srautu, su tuo faktu, kad dešimtadalis įmonių gauna labai apribotas pajamas, ir, be labai kryptingų nuolatinių Vyriausybės pagalbos priemonių, susidurtų su labai rimtais išgyvenimo iššūkiais.
– Nerijau, kaip manote, ar antroji banga turės didesnę įtaką negu pirmoji?
– Akivaizdu, antroji banga turi daug didesnių humanitarinių pasekmių. Mirtingumas, tiek dėl COVID-19, tiek dėl kitų priežasčių, yra gerokai išaugęs. Lapkričio, gruodžio mėnesiais mirusių asmenų skaičius buvo daugiau negu tūkstančiu didesnis nei prieš metus.
Bet antroji banga turi mažesnes ekonomines pasekmes. Priežastis ta, kad, priešingai negu praėjusių metų pavasarį, dabar nėra beveik jokios neigiamos įtakos pramonei. Eksporto užsakymai išlieka dideli, pramonė visoje euro zonoje klesti. Streso šiame sektoriuje nėra.
Tai yra dvilypė krizė, kai dalis įmonių, sektorių labai sudėtingoje situacijoje. Kalbame ne apie sumažėjusias, o visiškai prarastas pajamas, pavyzdžiui, didmiesčiuose esančių viešbučių, ir, kol kas neaišku, kur yra šviesa tunelio gale, nes turi atsigauti turizmo srautai. Šiemet jie gali ir visiškai neatsigauti. Tai yra ta ekonomikos dalis, kuri visiškai paralyžiuota ir ją reikia gelbėti.
Bet, žiūrint į NT rinkos, gyventojų finansų, mažmeninio vartojimo, mažmeninės prekybos statistiką – jokios krizės nėra. Pernai buvo rekordiškai geri metai – vidutinis darbo užmokestis didėjo dešimtadaliu, gyventojų ir įmonių indėliai išaugo penktadaliu – daugiau negu 2 mlrd. eurų, NT kainos šoko, paklausa didžiulė, jokių baimių nėra.
Taip yra dėl to, kad didelė dalis ekonomikos, gyventojų nepajautė krizės ir jokio šoko. Juk užimtumas Lietuvoje sumažėjo tik 2,5 proc. Tokia dalis gyventojų prarado darbą, pajamas, o visiems kitiems gyvenimas tęsiasi toks, koks buvo. Ši krizė labai netipiška.
– Taip išeina, kad, kuo sunkesnė krizė, tuo mums geriau. Pirmos bangos atveju mes išsisukome visai neblogai, netgi su pliusu.
– Viena priežasčių, kodėl Lietuvos ekonomika patyrė vieną mažiausių nuosmukių ES, yra ta, kad gyventojai nerimą jautė trumpai – kovą, balandį. Po to suprato, kad daugelis sektorių nebus paliesti, pajamos didėja, daugelis prisitaikė dirbti nuotoliniu būdu, padaugėjo darbų, užsakymų, neatslūgo noras vartoti.
Yra mažiau galimybių eiti į teatrus, koncertus ar restoranus, bet galimybių nusipirkti prekių yra daugiau. Matome, kad mažmeninės prekybos augimas didžiulis, praėjusių metų pabaigoje pasiekė naujus rekordus, gyventojai negalėdami pirkti paslaugų, keliauti į užsienį, perka prekes.
Atrodytų, ekonomikai gerai, bet yra tamsioji medalio pusė, kai gyventojai nesusivaldo nuo noro apsipirkti, eiti, socializuotis, tada išauga susirgimų, mirčių skaičius. Praėjusių metų pradžioje tai, kad lietuviai nejautė jokio nerimo, buvo pasiruošę gyventi, ignoruodami visus virusus, ligas, atrodė kaip didelė Lietuvos sėkmė. Dabar – tai prakeiksmas, ką matome iš COVID-19 statistikos.
– Šarūnai, nauja valdžia pradėjo veiklą, kol kas nesimato, kad būtų nesutarimų, pakankamai sklandžiai sekasi dirbti pandemijos fone. Tačiau žvelgiant į ateitį, kas gali nutikti?
– Kol kas matome valstiečių politikos tęsimą. Tačiau pamatysime, kiek ilgai, nes komunikacija dėl kovido, kuri buvo ankstesnėje Vyriausybėje ir dabar, – stipriai skiriasi. Skiriasi šios komunikacijos kokybė, informacijos kiekis, kaip problemos sprendžiamos, aktualus skiepijimo klausimas.
– Kokios informacijos jums trūksta?
– Pavyzdžiui, kurioje ligoninėje man užsiregistruoti, kad galėčiau laukti savo eilės pasiskiepyti, kas mane informuos ir kada mane skiepys. Visose valstybėse, ypač Izraelyje, yra aiški tvarka, visi žino, kada bus paskiepyti. Pas mus apie tai tylima.
– Izraelis sugeba suktis pats daug greičiau negu ES. Kaip galima paaiškinti Izraelio pavyzdį?
– Visi tikisi, kad Europos Komisija už juos išspręs problemas. Niekas netrukdo pačioms valstybėms susitarti su vienu ar kitu gamintoju, nusipirkti papildomai tų pačių vakcinų, arba imtis nacionalinio projekto ir sukurti savo vakciną.
Kodėl mūsų biotechnologijų pramonė, kuri visada buvo dosniai remiama valstybės, kodėl mūsų didieji verslininkai, kurie yra šioje srityje, nepabando sukurti lietuviškos vakcinos? Tokie pavyzdžiai rodo, kad yra laukiama, kol didžioji rinka už mus išspręs problemas.
Jokios Lietuvos verslininkų, pramonininkų konfederacijos valstybės masto problemų nesugeba išspręsti ir čia net ne jų funkcija, čia reikia valstybės.
– Nerijau, valstiečių atstovai, opozicija, sakė, kad nebalsuos už biudžetą, nes numatyta per mažai pinigų pandemijos valdymui ir deficitas – per didelis. Ką apie tai galvojate?
– Naujoji Vyriausybė, peržiūrėdama buvusios Vyriausybės parengtą biudžetą, numatė pandemijos pasekmių mažinimui papildomą milijardą eurų, kuris nebuvo numatytas, tiek skiepams, tiek papildomui sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų apmokėjimui, priedams prie atlyginimų ir paramos verslui.
Praėjusios Vyriausybės paramos didžiausias trūkumas buvo tas, kad parama dalyta į kairę ir į dešinę didelėmis pinigų sumomis, bet dažnai ne ten, kur buvo prarastos pajamos. Didelė dalis gyventojų gavo papildomas socialines išmokas, nors jų pajamos visiškai nesumažėjo, o augo rekordiškai, jų perkamoji galia didėjo. Tuo metu verslai, kurie prarado visas pajamas, atsidūrė ant bankroto ribos, laukė mėnesių mėnesius ir kai kurie paramos visai nesulaukė.
Dabar matome verslo paramos koncepciją. Bendra skirta pinigų suma bus mažesnė, bet nukreipta būtent ten, kur iš tiesų patirti nuostoliai. Reikia tą paramą išdalinti ne bandant visiems įsiteikti, visus pamaloninti, o labai protingai nukreipti į tą ekonomikos dalį, kuri paralyžiuota ir kuriai reikia didžiausios pagalbos. Tam konkretūs žingsniai jau padaryti.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad patvirtintame biudžete nenumatytos išlaidos, kurios buvo planuotos finansuoti iš ES gelbėjimo fondo. Kai tos lėšos bus patvirtintos, tada dar keli milijardai pasieks Lietuvos ekonomiką. Todėl nemanau, kad reikia jaudintis. Lietuva turi ir gaus pinigų tiek, kiek reikia, iš įvairiausių kanalų.
– Nerijau, kai einu Gedimino prospektu, matau, kad beveik niekas nedirba, tik viena kita parduotuvė ir Seimas. Vaizdas liūdnokas, bet jūs kalbate apie optimizmą. Taip išeina, kad gyvename atostogų laikotarpiu – pinigų yra, atostoginius visiems moka, bet į darbą nereikia.
– Visi dirba. Lietuvos ekonomika nėra tai, ką mes vizualiai matome Gedimino prospekte ar Vilniaus senamiestyje. Tai – tik labai maža ekonomikos dalis, kuri yra sudėtingoje situacijoje. Bet didžiausia Lietuvos ekonomikos dalis yra aukštesnės pridėtinės vertės paslaugų sektoriai, eksportuojantys IT, komunikacijų, finansines paslaugas, Lietuvos pramonė, eksportas. Ten jokios įtampos ir streso nėra.
Kaip tik vis didesnė dalis įmonių sako, kad jų nauja pagrindine problema tampa darbuotojų trūkumas, nepakankami gamybiniai pajėgumai, nesugebėjimas užpildyti visų gaunamų užsakymų.
Dėl to ir reikia numatyti priemones, kuriomis nukentėję verslai, gyventojai galėtų išgyventi šiuos metus. Kitose srityse reikia kalbėti ne apie ekonomikos skatinimą, bet apie ilgalaikius projektus, ekonomikos transformavimą, kas leistų padidinti ekonomikos atsparumą, konkurencingumą jau žiūrint į priekį, kaip gyvensime po pandemijos.
– Šarūnai, praėjusi valdžia buvo centro kairieji, dabar – centro dešinieji, daug liberalizmo. Ar tas kaip nors gali turėti įtakos valstybės valdymui, ryškesniems pokyčiams?
– Prisiminkime matematinius modelius, kurie prognozavo susirgimų skaičių – padaryti trys modeliai, juos galima naudoti, paskaičiuoti, kokios bus susirgimų prognozės. Mane stebina, kad žmonės į tai daug investavo, ir kur visi matematiniai modeliai dabar? Kitaip sakant, valstybė nėra orientuota į praktiką, daug politikos, politikavimo ir viešųjų ryšių.
Valstybės politikų ir verslo ryšiai yra glaudūs, o verslas paprastai nėra suinteresuotas valstybės stiprinimu, jis nori sau kuo daugiau laisvės ir kuo mažiau įsipareigojimų. Dabar yra klausimas, ar ši Vyriausybė sugebės įveikti šitas tendencijas, kurios silpnina valstybę.
– Nerijau, ar ir toliau kils algos, mažės nedarbas? Kaip viskas atrodys šiemet?
– Pirmą pusmetį išliks vienokie ar kitokie ekonomikos suvaržymai, bus valdoma pandemija, vyks skiepijimo procesas, iki vasaros didelio progeso nematysime.
Pavyzdžiui, Vokietijoje iki spalio mėnesio planuojama paskiepyti visus vyresnius negu 60 metų žmones, o jaunesnius – tik lapkričio, gruodžio mėnesiais. Turbūt greičiau nepavyks ir Lietuvai. ES sprendimus dėl skiepų įsigyjimo, jų paskirstymo priima truputį lėčiau, su tuo turime susitaikyti.
Antrą metų pusmetį atsiras daugiau svarbių klausimų. Vyriausybės programoje yra užuominų, kad reikės peržiūrėti mokesčius, nes kelerius metus iš eilės numatyti dideli valstybės biudžeto deficitai, vadinasi, reikia papildomų lėšų.
Bet apie mokesčių sistemos peržiūrėjimą, nepagrįstų lengvatų naikinimą, kalbama jau kelerius metus, nes tada, kai valstybės finansai pertekliniai, yra poreikis geriau finansuoti valstybės viešąsias paslaugas, pakelti atlyginimus švietimo sistemos, sveikatos apsaugos darbuotojams, visiems kitiems. Todėl bus žiūrimi mokestiniai pakeitimai, kurie galbūt įsigalios jau nuo 2022 m. sausio 1 d.
Greta visos kitos įsisenėjusios problemos: neefektyvūs viešieji pirkimai, išleidžiamos lėšos ne ten, kur reikia, arba išleidžiama ir nenaudojama, kaip paminėti matematiniai metodai susirgimų prognozavimui.
Pasižiūrėjus, kas yra perkama ir už ką sumokami šimtai tūkstančių eurų, kartais pasidaro labai baisu. Ne vienerius metus valstybės kontrolė kalbėjo, kad per viešuosius pirkimus paskirstomi milijardai, bet dešimtadalis nueina praktiškai į laukus, į pievą. Perkami užsakomieji vertinimai, kaip panaudota valstybės parama, gaunamas popierėlis, kuris universitete nepraeitų kaip bakalauro darbas. Už tokį darbą sumokamas šimtas tūkstančių eurų, o turbūt net nelabai kas jį skaito.
Čia yra didelė sritis, kuriai reikėtų reformų, kaip valstybės pinigus įdarbinti efektyviau, kryptingiau.
– Šarūnai, kas gali tarptautinėje erdvėje laukti mūsų ir pasaulio?
– Bendras tarptautinis ir saugumo kontekstas yra neraminantis. Akivaizdu, kad galime sulaukti pakankamai rimtų tarptautinių krizių, karinių konfliktų, ir šitiems dalykams reikia ruoštis.
Dažnai viešumoje bandoma viską užglaistyti, rodyti pasitikėjimą, kad mes viską valdome, žinome, esame saugūs, bet su ta pačia pandemija pamatėme, kad nei labai saugūs, nei labai pasitikintys, nei gerai besitvarkantys.
Visada buvo tendencija, kad mokytojų, gydytojų, policininkų – per daug, o paskui, kai reikia, tai nei mokytojų, nei gydytojų, nei policininkų nėra. Jų šiandien, rytoj nepagimdysi, juos parengti užtrunka ilgai, todėl reikia žiūrėti labai atsakingai, stiprinti visuomenę, valstybę ir didinti visuomenės ir valstybės kompetencijas.
– Nerijau, pandemija išryškino kai kurias silpnas valstybės vietas: trūksta pajėgų, ligoninių, palatų, aparatų. Ar šie metai turėtų būti viešojo sektoriaus stiprinimo metai?
– Šios problemos per pusmetį ar metus išspręsti neįmanoma, bet viešojo sektoriaus stiprinimas ar optimizavimas turi būti vienas iš pirmųjų prioritetų.
Optimizavimui visada priešinamasi, bet, žiūrint į rodiklius, matome, kad viešas sektorius nėra gerai finansuojamas. Kita problemos dalis – lėšos, kurios gaunamos, bet įsisavinamos labai neefektyviai. Paskaičius valstybės kontrolės ataskaitas matome, kad yra mokyklos, kurios patalpų administravimui skiria daugiau lėšų negu mokymo priemonėms, mokytojų atlyginimams ir mokymo procesui. Taip neturėtų būti.
Šioms reformoms turėtų atsirasti vietos, bet problema, kad jos nepopuliarios, savaime supriešina: savivaldos turi savų interesų, viešasis sektorius irgi nenori trumpuoju laikotarpiu patirti tokių skausmingų reformų.
Aš nežinau, kaip tuos interesus suderinti ir kaip tai seksis Vyriausybei. Bet akivaizdu, jeigu norime matyti pažangių valstybių standartus atitinkančią švietimo ir sveikatos apsaugos sistemą, vien padidinti finansavimą – neužteks.
