Vos tik Latvijos šiaurėje užšaldavo Alūksnės ežeras, Kauno autoklubo sportininkai ten traukdavo treniruotis prieš ralį, iš anksto užsisakę kambarius šeimos viešbutyje „Benevilla“. Tačiau šįmet mūsų sportininkų planus sujaukė COVID-19.
„Kalbėjome ir su kauniečiais. Žiemą jie nebeatvažiuos.
Ralis buvo planuojamas sausį, vėliau – vasarį, o dabar atidėtas iki birželio“, – paaiškino šio viešbučio savininkas 57-erių Aivaras Ezerinis.
Klientų tikrai nestinga
Nedidelis, pačiame Alūksnės centre esantis viešbutis ant durų šiuo metu nėra pakabinęs spynos. Kone visą laiką pusė kambarių yra užimti, tad šeimininkams nėra kada dūsauti dėl svečių stygiaus. Mat viešbutyje apsistoja ir čia besitreniruojantys sportininkai, ir sniego pramogų išsiilgę latviai iš kitų regionų.
Šis viešbutis – tris vaikus užauginusių Aivaro ir jo 50 metų žmonos Ainos šeimos verslas. Abu jie – aukštojo mokslo magistrai.
Magistrė yra ir dažnai darbuose gelbėjanti šeimos draugė Lyga, Alūksnės mokykloje vaikus mokanti matematikos, robotikos ir informacinių technologijų.
Aina taip pat yra pedagogė – anglų kalbos ir biologijos mokytoja, bet šio darbo išsižadėjo, kai viešbutis atvėrė duris.
„Pirmąją pandemijos ataką pernai atrėmėme tik dėl to, kad viešbutyje dirbome patys.
Užsidarėme, bet negavome jokios valstybės paramos, nes juk pats esu ir direktorius, ir darbuotojas.
Šis karantinas jau kitoks – nuolat turime gyventojų. Pas mus labai daug sniego, tad sportuoti į Alūksnę suvažiuoja kone visa Latvija“, – pasidžiaugė Aivaras.
Latvijoje judėjimas tarp miestų buvo sustabdytas tik per Kalėdas ir Naujuosius metus. Tam tikri ribojimai galioja ir šiuo metu, pavyzdžiui, savaitgaliais nuo 22 iki 5 valandos ryto įvedama komendanto valanda.
„Dirbame ypač saugiai. Kaskart vėdiname bendros salės patalpas, kai tik į ją įeina ir išeina žmonės. Svečiams pagal išankstinius užsakymus gaminame ir pusryčius, ir vakarienę.
Maistą nunešame į kambarius arba taip paskirstome valgymo laiką, kad salėje sėdėtų tik vieno kambario gyventojai“, – taip apie karantino primestą viešbučio veiklos specifiką papasakojo Aivaras.
Prie viryklės stojo vyras
Ar jūs pykstatės? Šis klausimas išsprūdo vos prašnekus apie tai, kad viešbučio „Benevilla“ virtuvėje vyras su žmona dirba kartu.
„Taip, iki COVID-19 pykdavomės ypač dažnai, – nė negalvodamas išpyškino Aivaras. – Atidarius viešbučio restoraną trejus metus įrodinėjau, kad būtent aš esu virtuvės šefas ir kad joje tvarka turi būti pagal mane.“
„Ilgai negalėjau susitaikyti su tuo, kad aš, 27-erius mūsų bendro gyvenimo metus gaminusi šeimai maistą, staiga privalau užleisti vyrui pozicijas.
Norėjau, kad ir viešbučio virtuvėje viskas būtų taip, kaip esu įpratusi“, – aiškino Aina.
Tačiau virtuvės reikalai atiteko Aivarui. Juo labiau kad jis yra diplomuotas virėjas.
Nors sovietmečiu mokydamasis vidurinėje mokykloje jis varžydavosi matematikos ir chemijos olimpiadose, po abitūros egzaminų įstoti į Rygos universitetą jam nepavyko.
Ambicingas vaikinas anuomet padarė tai, kas buvo įrašyta jo genuose, – įgijo viešojo maitinimo technologo specialybę. Mat jo močiutė buvo puiki šeimininkė, pačiam Aivarui paauglystėje tekdavo kartu su ja pasidarbuoti virtuvėje.
„Išmanau visus higienos reikalavimus, susijusius su maisto gamyba ir patalpų įrengimu. Baigęs mokslus esu dirbęs restoranuose, bet vėliau atsitraukiau.
Dar kartą stojau į Rygos universitetą ir man pavyko. Studijavau tai, kam reikėjo tiksliųjų mokslų, – statybų įrangos technologiją“, – pasakojo latvis.
Dabar jis yra trijų sričių specialistas – išmano ir maitinimo, ir statybų technologijas, o prieš penkerius metus įgijo ir darbų saugos magistro diplomą.
Išgelbėjo seną pastatą
Vis dėlto A.Ezerinis yra statybų srities profesionalas. Tai ir nulėmė, kad nuo 1992-ųjų Alūksnėje gyvenanti šeima sukūrė savo verslą.
„Skaudu stebėti, kaip nyksta seni istoriniai pastatai. Jeigu jais būtų pasirūpinta, jeigu nors stogai laiku būtų perdengti, taip nenutiktų“, – kalbėjo A.Ezerinis.
Vieną tokį XVIII a. pabaigoje statytą pastatą Alūksnės istoriniame centre jis ir išgelbėjo.
„Šią nuosavybę paveldėtojai atgavo 1990-aisiais, bet pardavė žmogui, kuris visai juo nesirūpino. Kai jis nebeįstengė atiduoti paskolos, įkeistas pastatas atiteko SEB bankui.
Rygoje kone du dešimtmečius turėjau savo statybų verslą, buvome susitaupę šiek tiek pinigų, tad 2013-aisiais žūstantį Alūksnės pastatą iš banko pavyko nusipirkti už nedidelę kainą“, – pasakojo Aivaras.
Investicijos į viešbutį siekė 220 tūkstančių eurų. Apie 70 tūkst. eurų A.Ezeriniui pavyko gauti kaip europinę paramą, likusius 150 tūkstančių eurų sudarė šeimos lėšos ir banko paskola.
Kone visus darbus keldamas statinį iš griuvėsių nudirbo pats Aivaras. Jis parengė renovacijos projektą, pats projektavo viešbučio lovas, pats mūrijo ir tinkavo.
Vienas darbų, kurį jis nudirbo anksčiausiai, – išvalė nuo ežero einantį griovį, kad juo vanduo nebetekėtų į rūsį. O tada iškuopė apylinkes, iškirto šabakštynus.
„Restauruojant pastatą man rūpėjo išsaugoti viską, kas tiktai įmanoma, – tris rūsius, iš akmeninių plytų sumūrytas sienas, fasado ornamentus.
Tačiau medinės perdangos dėl kiauro stogo buvo supuvusios, gegnės – taip pat.
Visa tai teko pakeisti, bet tą medieną, kuri buvo nepažeista puvinio, išpjausčiau ir panaudojau restorano interjere. 1780 metai – štai tokią datą radau įspaustą ant senos gegnės“, – pasakojo verslininkas.
Pastate nėra nė vienos interjero detalės, kuri būtų pagaminta iš medžio drožlių, – viskas, prie ko prisilietė stalius, yra tiktai iš medžio masyvo.
Pirmame aukšte pavyko atnaujinti originalias duris. Antrame, kuriame įrengti viešbučio kambariai, jas vis dėlto teko įstatyti naujas.
„Buvome įrengę ir viešbučio kambarius, ir virtuvę, o štai restorano kėdėms pritrūkome pinigų. Ką daryti? Rygoje pavyko surasti senų olandiškų kėdžių. Porą jų pats atnaujinau, parinkau dažus. O visas kitas 38 kėdes restauravo žmona“, – pratarė vyriškis.
Pasak Ainos, vakarais, grįžusi iš mokyklos, ji skubiai pavalgydavo, o tada iki pat išnaktų vargdavo su tomis kėdėmis. Ir taip per pusantro mėnesio įveikė jas visas.
Pasisodino ir sodą
Dar teberestauruodami pastatą jie su Aina galvojo ir apie tai, kad viešbučio svečiams reikėtų pateikti ką nors išskirtinio, pavyzdžiui, pačių užaugintų vaisių. Tad jie prie Alūksnės nusipirko keletą hektarų žemės ir joje įveisė sodą.
„Manėme, pasodinsime 30–50 obelų, ir to pakaks.
Dabar esame pasodinę tūkstantį vaismedžių, iš kurių kone pusę sudaro kriaušės.
Pernai obuolių mūsų kraštuose buvo mažai, o štai kriaušės puikiai užderėjo.
Iki šiol jomis ne tik vaišiname svečius, bet ir prekiaujame – vaisiai puikiai išsilaikė senuose viešbučio rūsiuose“, – pasidžiaugė pašnekovas, rudenį į juos sukrovęs apie 10 tonų vaisių.
Iš vaisių ir uogų Aivaras pats gamina limonadą. Kitas išskirtinis viešbučio patiekalas – ledai, kuriuos šeimininkas plaka ir šaldo nuo pat restorano atidarymo dienos.
„Karštieji patiekalai pas mus dažnai nesikeičia. Yra tokių, kuriuos gaminame trejus metus, ant kepsninės keptos daržovės – vienas jų.
Mūsų nuostata – svečiams turi būti patiekta tai, kas geriausia. Nevalia aukoti kokybės dėl mažesnės produktų kainos“, – paaiškino jis.
Štai todėl patiekalų lėkštėse atsiduria specialiai restoranui kaimynės auginamos daržovės. Šeimininkai patys šiltnamyje prisiaugina pomidorų. Mat Latvijoje, skirtingai nei Lietuvoje, nereikalaujama ūkio sertifikatų kiekvienam darže užaugintam ridikėliui ar agurkui.
