Tai jis pašnibžda, kad pradeda pirmojo energijos bloko pramoninį bandymą. Tai pareiškia, kad šį generatorių paleidžia pilnu galingumu. Tada kažkur feisbuke įrašo, kad, suveikus apsaugos sistemai, šis blokas turėjo būti išjungtas.
Bene rimčiausias incidentas Astravo AE įvyko praėjus savaitei po jos paleidimo, 2020-ųjų lapkričio 9-ąją. Susprogus transformatoriams viename iš agregatų, susijusių su generatoriumi, turbina buvo sustabdyta.
Ar tai – normalu, kad per porą atominės elektrinės veiklos mėnesių įvyko tiek incidentų? Ir kas baisiausia gali nutikti 2400 MW galios monstre, kuris vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus statomas vargu ar labai stropių statybininkų rankomis?
Pokalbis apie tai – su Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto mokslininku dr. Benu Gabrieliumi Urbonavičiumi.
– Praėjusį šeštadienį, sausio 16-ąją, Astravo AE būta dar vieno incidento – atjungtas pirmasis energijos blokas. Tai buvo padaryta praėjus vos keturioms dienoms po to, kai reaktorius pradėjo dirbti visu pajėgumu. Ar tai – dar vienas signalas, kad elektrinė nepasirengusi darbui? – naujienų portalas lrytas.lt paklausė B.G.Urbonavičiaus.
– Šiuo metu Astravo AE veikia bandymų režimu. Atitinkamos Baltarusijos tarnybos dar nėra patvirtinusios, kad atominė elektrinė jau gali būti paleista darbiniu režimu.
Bandymai tam ir yra atliekami, kad būtų nustatytos silpnosios jos vietos. Elektrinė – didžiulis projektas, kuriame daug techninių sprendinių, tad natūralu, kad paleidimo metu gali kilti įvairių problemų.
Su kolegomis universitete esame diskutavę apie tai, kaip gi atrodo Astravo AE veiklos startas, palyginti su kitų analogiškų elektrinių paleidimu.
Pagal įvykusius incidentus tai nėra pats blogiausias variantas, bet tikrai nėra ir „tviskantis“ projektas.
– Ar iš buvusių incidentų kuris nors galėjo turėti poveikį radiacinei saugai?
– Kol kas to nebuvo. Paskutinis incidentas, įvykęs praėjusį savaitgalį, bent jau pagal tą informaciją, kuri buvo paskelbta, buvo susijęs su elektros gamyba – generatoriaus apsaugos sistema.
Tai nesusiję su branduoline sauga, bet yra ir tam tikrų niuansų. Elektrinės bandymų pradžioje buvo skelbiama, kad jiems yra numatyti trys mėnesiai. Šis laikas artėja į pabaigą. Tad tokių incidentų nebeturėtų kilti, bet jų vis dar atsiranda.
– Pasak mokslininkų, ketvirtosios kartos atominių elektrinių reaktoriai dar kuriami. Tikėtina, kad jie bus pradėti naudoti apie 2030-uoius. O koks yra Astravo reaktorių saugumo lygmuo?
– Atominių reaktorių istorija – netrumpa. Pirmoji jų karta – tai reaktoriai, kurie buvo pradėti statyti apie 1950-uosius. Jų tikslas – kad veiktų fizikos dėsniai ir būtų galima generuoti šilumą bei elektros energiją.
Antrosios kartos reaktoriai buvo ir Černobilyje, ir Japonijos Fukušimoje, ir Ignalinos AE. Jie buvo labiau komercializuoti – siekta kuo daugiau prigaminti elektros energijos ir kuo pigiau.
Po 1979 metais įvykusios atominės elektrinės avarijos Trijų mylių saloje Amerikoje, Pensilvanijos valstijoje, o vėliau – ir po 1986-ųjų Černobylio, išskirtinį dėmesį inžinieriai sutelkė į atominių reaktorių saugumą.
Nuo 2000-ųjų prasidėjo trečiosios kartos reaktorių projektavimas ir gamyba, o saugumui garantuoti buvo sukurta daug specialių apsaugos sistemų. Astravo AE abu reaktoriai yra trečiosios „plius“ kartos, o tai reiškia, kad tos sistemos šiuo metu yra moderniausios.
– Gruodžio pradžioje Astrave būta incidento, kai dėl pažeistos aušinimo sistemos teko išjungti energijos gamybos bloką. Tai – normalu?
– Informacijos apie tą įvykį nebuvo daug, tad detaliai tos situacijos negalėčiau pakomentuoti. Teoriškai – bandymai tam ir yra atliekami, kad paaiškėtų silpnosios elektrinės vietos.
Tikėtina, kad per tą incidentą tinkamai nesuveikė kuris nors iš vožtuvų, todėl susidarė blogos slėgio sąlygos. Nepatvirtintais duomenimis, sistemoje atsirado vakuumas ir taip buvo sugniuždytas vienas iš aušalo rezervuarų.
Jeigu toks incidentas įvyktų jau veikiant atominei elektrinei, būtų blogai. Juolab kad tai atsarginė aušinimo sistema, kuri per avariją turėtų nepriekaištingai suveikti.
Tačiau – kartojuosi – bandymai tam ir atliekami, kad būtų „išgaudytos“ problemos.
– Statybos – specifinė sritis, kur egzistuoja ir vagystės, ir, vardan pigumo, kokybiškos medžiagos gali būti pakeičiamos prastesnėmis. Tai irgi pakursto abejones Astravo AE saugumu.
– Išties, viena – tai geri projektiniai ir inžineriniai sprendimai, kas kita – kaip jie įgyvendinami ir kaip kokybiškai viskas yra statoma.
Ko gero, negalima nuvertinti Astravo projekto vien dėl to, kad jį stato Rytų šalys. Būtų nelogiška, jei Baltarusija statytųsi įrenginį, kuris, įvykus nelaimei, jai pačiai padarytų daug didesnę žalą negu mums.
Kita vertus, komunikacijos trūkumas kelia ypač daug nerimo. Mums kyla daug neaiškumo jau dėl to, kad prireikus nepateikiama informacijos. Bet tai – politika. O tas neskaidrumas pasėja natūralią abejonę: jeigu nepasakoma, kas vyksta, galima galvoti, kad taip slepiamos rimtos bėdos.
Po sausio 16-osios incidento taip pat nebuvo oficialaus pranešimo. Žinia apie jį atsirado socialiniuose tinkluose, nors informacija tam tikru oficialiu kanalu turėjo būti perduota Lietuvai, Latvijai, Lenkijai.
– Ar jums šiuo metu tenka domėtis ir kitų atominių elektrinių statybomis?
– Nėra statoma kitų tokių elektrinių, kurios keltų politinę įtampą. Analogišką atominę elektrinę – turinčią tokį patį reaktorių – norėjo statyti Čekija bei Suomija. Tie projektai nejuda į priekį. Turkai taip pat yra nusipirkę licenciją, jų statybos projektas yra pradėtas, bet stringa.
Tad šiuo metu daugiausia atominių elektrinių stato kinai. Tai natūralu, nes jiems reikia daug energijos ir kuo skubiau. Taigi tokie reaktoriai Kinijoje yra ekonomiškai pagrįsti.
– Astravo AE nėra miela kaimynė. Koks galėtų blogiausias scenarijus – kas blogiausia gali nutikti, įvykus jos avarijai?
– Astrave statomi du vadinamieji suspausto vandens reaktoriai. Tai – visiškai kitokia reaktorių konstrukcija, nei būta Černobilyje. Kitokie yra ir technologiniai saugos sprendimai. Tačiau tas pats yra išlikęs požiūris į saugą bei tarptautinius susitarimus.
Jeigu darytume prielaidą, kad elektrinė nebus kokybiškai pastatyta, didžiausia grėsmė avarijos atveju būtų vandens telkinių tarša, kuri mus pirmiausia pasiektų Nerimi.
Užterštas radionuklidais vanduo užterštų aplinką palei upę – ganyklas, dirbamus laukus. Žiemą tarša būtų vienokia, šiltuoju metų laiku – kitokia.
Pavyzdžiui, Fukušimoje iki šiol reaktoriams aušinti naudojamas vanduo, ir dalis jo, užteršto radionuklidais, patenka į Ramųjį vandenyną.
Blogiausiu įsivaizduojamu atveju, jeigu taip atsitiktų ir Astrave, kad avarijos atveju neįmanoma būtų sulaikyti technologinio reaktoriaus aušinimo skysčio, jis patektų į vandens telkinius.
– O jeigu darytume prielaidą, kad reaktorius sprogs?
– Drįsčiau sakyti, kad esant tokiai technologijai, kokia naudojama Astrave, tai yra neįmanoma.
Jeigu taip atsitiktų, – jeigu būtų pažeistas reaktoriaus korpusas, oro tarša radionuklidais, suveikus reaktoriaus apsaugos priemonėms, teoriškai turėtų apsiriboti Baltarusijos teritorija. Žinoma, didelę įtaką taršos sklaidai turėtų vėjo kryptis ir jo greitis.
– Ar, pagal technologiją, reaktoriaus aušinimo vanduo turi būti keičiamas?
– Tai yra uždara aušinimo sistema. Radioaktyvus vanduo lieka reaktoriuje – technologiniame jo aušinimo žiede. Esant normaliomis reaktoriaus darbo sąlygoms jis nepatenka į aplinką.
Jeigu trūktų technologinė jungtis ir vanduo prasiskverbtų į išorę, jį turėtų surinkti įvairūs rezervuarai reaktoriaus pastate. O jeigu ir tai nesuveiktų, tada, tikėtina, jis ir patektų į išorės vandens telkinius.
Tam, kad taip įvyktų, turi susijungti ilga grandinė įvairių smulkių įvykių. Taip ir buvo Černobilyje. Bet – vėl gi – tai nepalyginami dalykai, nes tai visiškai skirtingos technologijos.
– Kokius tyrimus, susijusius su Astravo AE, atliekate Dozimetrijos laboratorijoje?
– Nuolat stebime radiacinį foną ir kaip jis kinta mieste per tam tikrą laiką. Tai yra ir dalis studijų proceso, kuriame dalyvauja mūsų studentai.
Pradėjome įdomų projektą, kuris skirtas aplinkos taršos radionuklidais stebėsenai palei Lietuvos – Baltarusijos sieną. Pernai rudenį, prieš paleidžiant Astravo elektrinę, paėmėme grunto, samanų, augalų mėginius ir juos ištyrėme. Papildomos taršos radionuklidais nebuvo pastebėta.
Mėginius imsime ir šių metų rudenį, ir vėliau – tirsime, ar, elektrinei veikiant, pasienio zonoje atsiras radionuklidinės taršos.
Taip pat Lietuvoje atliekamas ir realaus laiko radiacinio fono stebėjimas skirtingose jos vietose. Didesnis šių matavimo stočių skaičius įrengtas ties Lietuvos ir Baltarusijos pasieniu, – Lietuva yra ES radiacinio fono stebėjimo tinklo dalis.
Nedidelė tarša nedideliais radionuklidų išmetimais būtų sunkiai užfiksuojama realaus laiko matavimo sistemomis, štai todėl ir pradedame vykdyti mokslinį eksperimentą. Nes reikia ilgesnio laiko tarpo, kad radionuklidai susikauptų augaluose ar dirvožemyje.
Dažniau imti mėginių nėra prasmės – galimi pokyčiai būtų sunkiai išmatuojami.
Lapkritis – sausis: incidentai Astravo AE
Išdavė leidimą. 2020 m. spalio 24 d. Baltarusijos ekstremaliųjų situacijų ministerija (ESM) viešai paskelbė, kad išdavė leidimą pradėti Baltarusijos AE 1-ojo energijos bloko bandomąjį pramoninį eksploatavimą.
Bandomojo pramoninio eksploatavimo metu branduolinės elektrinės energijos bloko galia palaipsniui yra didinama iki vardinės galios, atliekami kompleksiniai įrangos bandymai įvairiais technologiniais režimais.
Numatyta pirmojo reaktoriaus pramoninio naudojimo pradžia – 2021 metų pirmas ketvirtis. Antrąjį reaktorių tikimasi įjungti praėjus maždaug vieneriems metams nuo pirmojo reaktoriaus veiklos pradžios.
Sprogo transformatoriai. 2020 m. lapkričio 8 d. Astravo atominė elektrinė (AE) buvo paleista lapkričio 4-ąją.
Energiją ji gamino mažiau nei savaitę: lapkričio 8-ąją dėl jėgainėje sprogusių kelių įtampos transformatorių teko sustabdyti pirmojo reaktoriaus turbiną.
Pirmasis reaktorius darbą atnaujino po pusantros savaitės pertraukos – lapkričio 19-ąją.
„Planuotas sustabdymas“. 2020 m. gruodžio 1 d. Portalas ecohome-ngo.by paskelbė, kad pirmojo reaktoriaus hidraulinių bandymų metu įvyko rimta avarija – buvo smarkiai pažeista avarinio aušinimo sistemos cisterna.
Baltarusijos ESM apie šį incidentą kaip reaktoriaus „planuotą sustabdymą“ oficialiai pranešė gruodžio 3-ąją. Tuomet skelbta, jog jėgainės sistemų veikimas bus testuojamas iki gruodžio 11-osios.
Pradėjo pramoninį eksploatavimą. 2020 m. gruodžio 22 d. Baltarusijos ESM pranešė apie išduotą leidimą pradėti pirmojo reaktoriaus bandomojo pramoninio eksploatavimo etapą.
Per bandomojo pramoninio eksploatavimo etapą bus nuosekliai didinama reaktoriaus galia (iki 75-90-100 proc.), atliekai bandymai, įskaitant turbogeneratoriaus apkrovos sumažinimą iki nulio.
Suveikė apsaugos sistema. 2021 m. sausio 16 d. Astravo AE pirmasis reaktorius, suveikus generatoriaus apsaugos sistemai, 19 val. buvo atjungtas nuo tinklo. Apie tai susirašinėjimo platformos „Telegram“ kanalu pranešė Baltarusijos energetikos ministerija.
Tai buvo padaryta praėjus vos keturioms dienoms, kai elektrinės pirmasis reaktorius pradėjo dirbti visu pajėgumu.
