V. Masalskis – apie mūsų kovą su koronavirusu: kada nors turime išmokti paklusti situacijai, į kurią patenkame

„Dabar mes šito viruso nenugalėsime. Mes prisitaikysime, išmoksime jį apgauti, bet jis liks. Juk jis mums buvo kažkodėl atsiųstas, kažkodėl visas pasaulis staiga sustojo. Ar tai nėra antausis mūsų garbėtroškai? Ar tai nėra mūsų narcisizmo, egoizmo sustabdymas?“ – klausia teatro ir kino aktorius, režisierius bei Klaipėdos jaunimo teatro vadovas Valentinas Masalskis.

V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Masalskis ir V.Kuodytė.<br>L.Vansevičienės nuotr.
V.Masalskis ir V.Kuodytė.<br>L.Vansevičienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Jan 24, 2021, 3:10 PM

Šią pandemiją, užsitęsusią jau beveik metus, sunkiai išgyvena visi. Kenčiančių gretose – ne tik nuolat girdimi verslai, tačiau ir meno pasaulio žmonės.

Aktoriams ir režisieriams šis laikotarpis ypač sudėtingas – juk pavasaris, ruduo ir žiema yra teatro sezonas, o būtent visus šiuos mėnesius įvestas karantinas.

Tačiau V.Masalskis sako, kad dėl savęs ir savo finansinės padėties taip smarkiai galvos nesuka. Labiau jam širdį drasko jaunų aktorių finansinė ir profesinė padėtis, taip pat nerimas, kuo per šį laikotarpį gali virsti teatras.

– Grįžkime į pandemijos pradžią. Kaip jautėtės, kai įdėjus tiek daug darbo ir pastangų ruošiant spektaklius galiausiai visą veiklą teko tiesiog sustabdyti?

– Visas pasaulis yra sustingęs ir sustojęs. Dėl to reikia priimti tokias sąlygas, kokios jos yra. Taip, labai sunku nevaidinti, baisu, kad žmonės gali pamiršti, išvis, kas yra teatras. Mes labai nutolstame.

Aktoriams labai sunku, ypač jauniems, kurie neturėjo kontraktų. Buvau susitikęs su jaunais aktoriais Jaunimo teatre Vilniuje, kurie dirbo pagal kontraktus ir staiga jų nebeliko. Jie krito į duobę – ir ne tik finansinę.

Mano išgyvenimas kitoks – aš dar turiu pedagoginį darbą, jis mane labai gelbsti, aš turiu pensiją. Aš dar galiu finansiškai kaip nors išsiversti. Bet didžiausia netektis yra studentams, kurie prarado jau metus, yra visiškame sąstingyje.

Išmokyti aktorių vaidinti nuotoliniu būdu yra neįmanoma. Teatrui priklauso baletas, judesys, bendravimas vienas su kitu. Teatras yra sinergija ir, jeigu mes prarandame bendravimą ir jeigu pedagogas nebendrauja su studentais, yra baisiai sunku. Ačiū Dievui, mes buvome labai padirbėję pirmą pusmetį, iki mus užklupo pandemija, tad turėjome gerą įdirbį, tą truputėlį ir išlaikėme.

Antra pandemija vėl – truputėlį įsibėgėjome ir vėl išėjome. Spėjome nufilmuoti, ką padarėme, bent tai yra gerai. Jeigu žmonės bus intensyviau skiepijami, žadame rengti vasaros stovyklą. Mėnesį jiems atiduosiu. Vasarą kur nors užsidarysime ir padarysime tokią stovyklą, kur galėsime vien tik nuo ryto iki vakaro padirbėti: specialybė, dainavimas, vakare – savarankiški darbai, o iš ryto – vėl specialybė...

Labiausiai bijau dėl internetinių, nufilmuotų spektaklių, tokiu būdu skaitomų pjesių... Žmonės, kurie nežino, kas yra teatras, gali patikėti, kad tai ir yra teatras, ir toks teatras gali greitai tapti nebeįdomus.

– Jūs net nesvarstėte rodyti spektaklių internetu.

– Aš net ir nenoriu. Man buvo siūlyta dalyvauti viename pjesės skaityme. Aš atsisakiau. Man atrodo, tai yra autoriaus niekinimas. Negalima surepetuoti internetinio spektaklio, kai visas mūsų darbas paremtas bendravimu, pokalbio įgilinimu, kūno jam suteikimu.

Jis negali būti toks, kad kalba vienas, po pauzės – kalba kitas. Tai nėra kalbančių galvų pasaulis. Teatras yra bendravimo, sąveikavimo pasaulis. Todėl aš jauniems aktoriams siūlau atsisakyti tokių skaitymų, kurie jiems nieko neduoda. Tai leidžia tik užsidėdi paukščiuką, kad mes kažką dirbame ir rodome, kad mes dirbame.

Antras dalykas – žiūrovams tai nieko neduoda. Pavyzdžiui, aš studentams duodu užduotį, jie man atsiunčia monologus. Aš juos žiūriu, tada susitinkame nuotoliniu būdu, taisau, ką jie blogai padarė. Jie man vėl siunčia nufilmuotus monologus ir aš juos taisau. Bet aš juk juos taisau, o žiūrovo tuo nepaveiksi.

– Bet gal jauniems aktoriams sutikimas skaityti pjeses nuotoliniu būdu yra galimybė bent kažkokį pinigėlį užsidirbti šiuo metu? Dabar juk jie negauna nieko...

– Aš suprantu, bet ar galima viską matuoti pinigais? Mes taip išduodame patį teatro principą. Net jei dirbi radijo teatre, tu labai daug repetuoji, kol pradedi jį įrašinėti. Tu negali surepetuoti spektaklio internetu. Aš esu labai prieš tai. Man atrodo, kad tai yra žiūrovo tvirkinimas.

Mes turime vieną kartą išmokti paklusti tai situacijai, į kurią mes patenkame. Aš nebijau paklusti. Aš galvoju, kad jeigu liga tave surakina, reikia gerbti ligą ir jai paklusti, turi susitaikyti su tuo ir nebandyti jos nugalėti.

Dabar mes šito viruso nenugalėsime. Mes prisitaikysime, išmoksime jį apgauti, bet jis liks. Jis liks pas mus. Todėl mums reikia kažko iš to išmokti, juk jis mums buvo kažkodėl atsiųstas, kažkodėl visas pasaulis staiga sustojo. Ar tai nėra antausis mūsų garbėtroškai? Mes viską valdome šitame pasaulyje. Ar tai nėra mūsų narcisizmo, egoizmo sustabdymas? Reikia iš to išmokti labai daug pamokų. Todėl galvoju, kad to sustabdymo reikia paklausyti.

Tai ar to meno reikia ir ar tokio meno reikia? Aš suprantu, ką sakai, – reikia to pinigėlio. Bet nemanau, kad kažką išduodant galima užsidirbti pinigą. Tie 30 skatikų, kuriuos uždirbo Judas, turbūt jam buvo labai neskanūs, ne veltui jis pasikorė. Ne viskas matuojama uždarbiu.

Aišku, labai padeda mūsų Lietuvos kultūros taryba ir ministerija – siūlo ir stipendijas, padeda ir turintiems menininko statusą. Bet galima šiuo momentu ir ką nors kita dirbti. Nežinau... Aš esu labai prieš tokią pornografiją, man tai yra pornografija...

– Jūs prisiduriate dėstydamas, o kaip jūsų aktoriai ir pats teatras? Gaunate valstybės paramą?

Teatras gauna ir valstybė padeda. Po pirmo karantino gaudavo ir dabar turbūt gauna. Aktoriams, jeigu jie turi menininko statusą, taip pat padarytos išlygos.

– O paramos netrūksta?

– Trūkumas yra visuotinis. Visi esame trūkume. Ir tu taip pat gyveni, ir aš taip pat gyvenu – esame sustabdyti visi. Todėl turime tai suprasti ir paklusti, o ne bandyti kažkokias taisykles, vertybes, kuriomis mes keliavome, ir teatro principą laužyti.

Staigiai visi pasimetame ir pradedame lakstyti, dainuoti, bėgti. Niekam to dabar nereikia. Žmonės gyvena truputėlį kitoje rimtyje. Galvočiau, kad reikia išlaukti.

– Kiek iš viso spektaklių jums teko atšaukti, kai prasidėjo pandemija?

– Daug, kiek pastatėme, tiek ir reikėjo. Aš, pavyzdžiui, nevaidinu penkiuose spektakliuose. Repeticijos buvo atšauktos.

Mes su vengru Arpadu Šillingu pradėjome dirbti Kuliuose su Klaipėdos jaunimo diena. Buvo atvažiavusi ir Viktorija Kuodytė, ir Dainius Gavenonis, bet turėjome vieną kartą viską sustabdyti, nes vienas iš mūsų aktorių susirgo. Pasidarėme testus ir dirbome toliau. Dabar A.Šilingas turi atvažiuoti vasario mėnesį ir mes nežinome, kaip elgsimės. Bandysime darytis testus ir repetuoti.

Bet mes nežinome, kada susitiksime su žiūrovais. O teatras be žiūrovų – tas pats, kaip bučiuotis per stiklą. Žiūrovą turi matyti, girdėti, jausti. Viskas, kas yra teatre, skirta jam. Teatras be žiūrovų neegzistuoja.

– Ar tai, ko labiausiai pasiilgote savo darbe, ir yra žiūrovai?

– Taip... tik aš viliuosi, kad žmonės nebūtų tokie nuliūdę ir sudaužyti. Mes buvome jau pasiekę labai gražų lygį, kai žmonėms reikėjo teatro, koncertų, dainų, reikėjo išeiti į gatvę, reikėjo gamtos. Jau buvome pasiekę tą lygį, kai išsivadavome iš materialistinių gniaužtų. Jau truputėlį buvome pajudėję į priekį, į dvasingumo paiešką. Ir staiga mus vėl užblokavo.

Dabar aš bijau, kad tas sąstingis gali tęstis ilgai, kol vėl pritrauksime žiūrovus ateiti ir patikėti mumis, kad mes jiems kalbame kažką įdomaus. Dėl to mums reikės labai pasistengti ir pergalvoti kažką. Galbūt tos brandos, turinio atsiras daugiau.

– Tai po pandemijos teatras gali keistis ar net jau būti pasikeitęs?

– Manau, jis pasidarys ne toks lengvas. Bet suprasime viską tik tada, kai susitiksime su žiūrovu. Pamatysime, ar to, ką planavome, jam reikia ar ne.

– Grįžtant prie finansų temos, visi spektakliai buvo atšaukti. Tai kiek pajamų netekote? Labai daug?

– Daug, juk už vaidinimus, už kiną gaudavau. Mano pajamos buvo didelės, tai daug ir netekau. Bet aš dar turiu tą šaltinį, kuris mane gali pamaitinti. Bet pinigų niekada neskaičiavau. Aš apie juos tiesiog negalvoju.

– Tai dabar negyvenate taupymo režimu, kada netekus pajamų jau reikia stipriai susiveržti diržus?

– Niekada netaupiau. Nežinau, ką reiškia šitas žodis. Visą gyvenimą buvau velniškai išlaidus.

Jeigu pinigų yra, aš juos išleidžiu, jie man nėra reikalingi. Visiškai nemoku taupyti. Pas mane pinigų neturi būti, nes jie tada mane valdys. Aš turiu juos išleisti, o kai juos išleidžiu – būnu laimingas. O tada vėl laukiu... Ir perku tai, ko reikia. O jei neturiu pinigų, nieko ir neperku.

– Ką dar be dėstymo šiuo metu veikiate? Vaidinti negalite, repetuoti negalite, turbūt atsirado daugiau laisvo laiko? Gal užsiimate kokiomis naujomis veiklomis?

– Dabar daug darbo su studentais. Reikia peržiūrėti, ką jie daro, reikia pasiūlyti naujų idėjų. Giliname teorines žinias.

Be to, kartais važiuoju parepetuoti su aktoriumi „Kreicerio sonatą“ ir monospektaklį statome, ruošiuosi A.Šillingo darbui. Vyksta viskas tas pats. Žiemos dienos trumpos, išeinu sniego pakasti, pavaikštau, ir ramu...

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.